Dešimt tuščių kėdžių scenoje greitai užpildė knygos herojai, tarp kurių – aktoriai Monika Bičiūnaitė, Regimantas Adomaitis, Vytautas Anužis, Vytautas Rumšas, Arūnas Sakalauskas, Dainius Kazlauskas, Gediminas Storpirštis. Viena kėdė išėjusiems liko tuščia.
Iš pradžių neįprastai jautęsi pašnekovai pamažu priprato prie vaidmens apie save. Prisijaukinti aktorius pokalbiui, matyt, lengva nebuvo ir knygos autorei. Tą pajusti galėjo pristatyme dalyvaujanti publika. Lengvus juokelius, mikrofono stumdymą nuo vieno prie kito kolegos pamažu pakeitė prisiminimai apie kartu praleistą laiką rengiant knygą bei darbą teatre.
Knyga, atsiradusi iš draugystės ir kolegiško pasitikėjimo, autorei leido prakalbinti gan uždarą aktorių būdą. V.Rumšas pabrėžė Gražinos mokėjimą prieiti laiku ir subtiliai pradėti pokalbį. Pažintis su pašnekovu leido būti pasiruošusiai. Knygos tikslas – savo kolegas atskleisti taip, kaip publika jų dar nepažįsta.
Vakarą vedė, kaip pats prisipažino, jam nepasiruošęs A.Sakalauskas, todėl visą dėmesį mėgino nukreipti į susirinkusius kolegas. Žinoma, vedėjas net keletą kartų nepamiršo padėkoti autorei už knygą apie jį. Tačiau „Gyvenimas kaip teatras“ sudaryta ne iš vieno, bet iš 21 pokalbio. Skaičius – tik atsitiktinumas. Jokių simbolių, nors V.Rumšas tai priskiria kabalai.
Dainomis pagal Donaldo Kajoko, Sigito Gedo eiles, talkinant Jonui Krivickui, atmosferą sušildęs G.Storpirštis, autorei buvo dėkingas už jų laiko įamžinimą. „Gražina, turi dovaną klausyti. Šiais laikais tai reta ir vertinga dovana. Ji turi tą padoraus žmogaus savybę, kuris žino, kad paslaptis reikia saugoti“, – pridūrė G.Storpirštis.
Pasakojimais apie save, o ypač – apie teatrą, nelengva dalytis buvo ir D.Kazlauskui. Keletas kitų kolegų užsiminė ir apie nepastovią bei ne iki galo atvirą aktoriaus prigimtį. Herojai akcentavo poreikį išlikti sąžiningam, bet sykiu pabrėžė, kad knygoje už žodžių dar labai daug kas slepiasi. Kaip ir į puslapius nepatekusiuose pokalbiuose.
„Nemanau, kad reikia rašyti viską, ką man papasakoja. Esu dėkinga už tai, kad jie man atsiverdavo. Kiekvieną norėjau atskleisti kaip asmenybę, kitu kampu, negu jūs pažinojote“,– į publiką kreipėsi autorė.
„Et, drauguti, nežinau, kaip jums, bet man buvo gera“,– apie pokalbius su Gražina atsiliepė ir V.Anužis.
