Vilniuje eilės nutįso prie Pinigų, Energetikos ir technikos muziejų, nenutrūkstamu srautu žmonės plūdo į Paveikslų galeriją pažiūrėti tiek nuolatinės ekspozicijos, tiek tarptautinės parodos „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“ paveikslų. Kaip visada, kunkuliavo Valdovų rūmai: paslaptingos Lietuvos valdovo dvaro grožybės, mįslinga nakties nuotaika, vertingi istorijos, kultūros ir meno kūriniai, žinomos ir nežinomos trumposios istorijos bei gausybė įvairiausių renginių krito tarsi žiedlapiai ir kiekvieną lankytoją kvietė susikurti tobuliausios gėlės – rožės – žiedą.
Rožę paminėjome neatsitiktinai: šių metų Muziejų naktis Lietuvoje turėjo bendrą temą „Rožės pražydėjimas tamsoje“, paimtą iš Romualdo Granausko pjesės pavadinimo. Ją muziejai savaip bandė išreikšti įvairių renginių formomis.
„Pavadinimo metaforą galime sieti su bendrąja grožio idėja, kadangi rožė yra ne tik tobuliausia gėlė, bet ir estetinio tobulumo vaizdinys, svarbus kultūros, meno simbolis, o muziejai saugo ne tik vertingiausius meno kūrinius, kultūrinius unikumus, bet ir įsikūrę ypatingo grožio erdvėse – rūmų menėse, istoriniuose salonuose, reprezentacinėse erdvėse. Kaip žinome, rožė naktį nežydi, tad pats Muziejų nakties programos bendrasis pavadinimas tampa paslaptingu raktažodžiu – muziejai kviečia visuomenę į nekasdienius renginius, kuriuose atsiskleidžia meno grožis bei nakties mįslinga nuotaika. Šią Muziejų nakties programą paženklina susitikimo su menu džiaugsmas, klasikinės kultūros šviesos pojūtis, grožio kaip asmenybę auginančios prasmės, kaip bendrojo gėrio akcentavimas“, – temos pasirinkimą paaiškino Muziejų nakties rengėjai.
Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos kūrybinės šilkografijos dirbtuvės ir ekskursija po parodą „Kita epochų sankirta“. Radvilų rūmus užėmė Psilikono teatras. Jis ne tiktai surengė kūrybines dirbtuves, bet ir parodė miniatiūrinių silikoninių lėlių vaidinimą, pasakojantį Radvilų rūmų istoriją, kai 1807 m. Dominykas Radvila pastatus perdavė Vilniaus labdarių draugijai, kovojusiai su valkatavimu, slaugiusiai neturtingus ligonius, globojusiai vaikus ir senelius. Ekrane atgijo XIX a. pradžios socialinės miesto gyvenimo realijos.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje vyko koncertas „Muzika rožės žydėjimui“, ekskursija po Viktoro Petravičiaus parodą ir nuolatinę V.Kasiulio kūrybos ekspoziciją.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje buvo galima apžiūrėti Prano Gudyno restauravimo centre restauruotų kūrinių parodą, o Lietuvos nacionaliniame muziejuje – dalyvauti pažintinėje ekskursijoje po parodą „LDK istorinė atmintis Napoleono ordos architektūriniuose peizažuose“.
Vilniaus paveikslų galerija nusprendė lankytojus pradžiuginti ne tik galimybe nemokamai apžiūrėti nuolatines parodas, bet ir susipažinti su gyvaisiais paveikslais.
Čia „Gyvųjų paveikslų valandą“ surengė dailės istorikas Helmutas Šabasevičius su Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijų studentais. Gyvieji paveikslai – mėgėjų ar profesionalių aktorių inscenizuojamos statiškos įvairaus turinio kompozicijos, dažnai lydimos muzikos ar deklamacijos. Ši kūrybos forma, Europoje populiari nuo XVIII a. pabaigos, dažna ir XIX–XX a. pradžios Lietuvos mėgėjiškoje bei profesionalioje pramoginėje kultūroje. Ja domėjosi žinomi dailininkai Jonas Rustemas, Ferdinandas Ruščicas. Renginyje Vilniaus paveikslų galerijoje rodytos studentų gyvųjų paveikslų, sukurtų pagal Vilniaus paveikslų galerijoje saugomus XVII–XIX a. Lietuvos dailininkų kūrinius, fotografijos.
Svetingai duris atvėrė Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus. Lankytojai, nusileidę į pačias Vilniaus senamiesčio gelmes, galėjo patekti į niekam iki šiol nematytą požeminę autentiško gotikinio rūsio erdvę, menančią dar Gedimino laikų Vilnių. Šioje pirmą kartą atvertoje erdvėje surengta paroda-performansas “Šviesuliai švietėjams“ – paslaptinga šviečiančių objektų ekspozicija, „pražydusi kaip rožė tamsoj“ ir tapusi simboliniu reveransu Vilniaus šviesuoliams (Jurgiui Šlapeliui, Marijai Šlapelienei, Jonui Basanavičiui ir kitiems). Objektams kurti panaudoti autentiški epochos daiktai – M. ir J.Šlapelių namo-muziejaus palėpėje rasti senoviniai buteliai ir buteliukai, senos dėžės, fotografijos, dokumentai. Maža to, daktaras Faustas čia pat maišė jaunystės eliksyrą, kvepiantį rožėmis, kuriuo vaišino naktinėtojus.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, įsikūręs Mažuosiuose Radvilų rūmuose Vilniuje, pakvietė į savo dvarą didžiuosius rašytojus Miguelį de Cervantesą ir Williamą Shakespeare'ą, kurių mirties 400-osios metinės minimos šiemet. Veiksmas vyko rūmų amfiteatre, požemio labirintuose, pirmo aukšto menėse bei galerijoje. Lankytojai galėjo pasiklausyti Renesanso laikų muzikos, stebėti į rūmus atvyksiančio Šv.Genezijaus kolektyvo pasirodymą su šokiais bei ugnies akrobatų triukais, turėjo retą galimybę paklaidžioti po dvaro rūsius, pasiklausyti ir patys pabandyti interpretuoti W.Shakespeare'o monologus ar dialogus, pasigrožėti scenografo Henriko Cipario parodoje eksponuojamomis dekoracijomis iš baleto „Don Kichotas“ pastatymo. W.Shakespeare'ą skaitė aktoriai Vilma Raubaitė ir Simonas Storpirštis
Savitas programas sudarė ir kitos Vilniaus įstaigos: nuo Lietuvos aklųjų bibliotekos iki Pinigų muziejaus, nuo Geležinkelių muziejaus iki Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso, nuo Šiuolaikinio meno centro iki Bažytinio paveldo muziejaus.
Nuo 2005 metų Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) organizuojamoje akcijoje Europos muziejų naktis šiemet dalyvavo apie šimtą Lietuvos muziejų.
