Ką vėlyvą šeštadienio vakarą pamatys pirmą kartą Lietuvoje sukurto audiovizualinio projekto žiūrovai – vilniečiai ir miesto svečiai? Ar muzika gali papasakoti tai, ką perteikia filmo žodžiai? Galiausiai, kodėl verta vėlyvą šeštadienio vakarą praleisti Valdovų rūmuose?
Apie tai kalbėjomės su specialiai šiam projektui muziką kūrusiu jaunosios kartos kompozitoriumi Jievaru Jasinsku.
- Kodėl žiūrovai turėtų vėlyvą šeštadienio vakarą ateiti į Valdovų rūmus?
– Tikriausiai todėl, kad šis audiovizualinis projektas nėra eilinis. Pats filmas apie Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą yra labai įdomus, o dar įdomiau jį žiūrėti skambant gyvai atliekamai simfoninio orkestro muzikai.
- Muzika bene svarbiausia šio projekto dalis, galima sakyti, ji – pagrindinio vaidmens atlikėja. Kaip vyko kūrybinis procesas?
– Kai man pristatė šią idėją ir pasiūlė kurti muziką, gana drąsiai, su jaunatvišku užsidegimu sutikau. Tik vėliau supratau, kokia tai sunki užduotis! Kurdamas muziką gal tūkstantį kartų žiūrėjau šį filmą be garso, gaudžiau emocijas ir tik kūrybinio proceso pabaigoje vieną kartą pamačiau jį įgarsintą.
Kaip viskas pavyko? Norėjosi įgarsinti filmą visiškai neketinant jo keisti, gal tik padaryti šiuolaikiškesnį, tačiau dabar galiu pasakyti, kad visos muzikoje užrašytos emocijos natūralios. Žinoma, jaudinuosi, išgyvenu prieš premjerą, nes neturėjau prabangos šiam projektui kurti muziką ramiai ir be įtampos. Tačiau šalia visų mano darbų tai – mano svajonių projektas, kurį kurdamas jaučiau milžinišką malonumą.
- Audiovizualiniame projekte kiekvieno filmo personažo siužetinę liniją lydi jam skirta muzika. Kurie personažai buvo įdomiausi, galbūt – sunkiai perprantami ir įveikiami jums kaip kompozitoriui?
– Galbūt tai nuskambės banaliai, bet man įdomiausi buvo pagrindiniai veikėjai. Tarkim, Žygimantas Augustas man pasirodė aiškus ir įspūdingas, o Barbora Radvilaitė – sudėtinga ir keista figūra. Filmo pradžioje ji atrodo šalta, sunkiai prieinama ir net dviveidiška, tačiau vėliau atsiskleidžia.
Šis filmas apskritai yra visai kitoks, nei mes įpratę matyti, todėl stebėti personažus buvo itin įdomu. Tai – filmas, sukurtas ne pagal kino, o pagal teatro žanro taisykles. Tad kiekvienas aktorius atlieka savo vaidmenį teatrališkai, taip, kad daug ką gali perskaityti tiesiog iš veido ir užrašyti natomis.
Kūrybos pradžioje, kaip ir kiekvienas kompozitorius, svajojau ir tikėjausi, kad tai, ką sukūriau, bus galima groti ir be filmo, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog nenorėčiau, kad mano sukurta muzika skambėtų be jo. Tai tapo nebeatsiejama.
– Tikriausiai Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija jums buvo artima ir dėl kitų kūrybinių priežasčių?
– Taip, per muziką jau buvau prisilietęs prie šios istorijos, tačiau tai nebuvo mano kūrinys. Tiesiog aranžavau kompozitoriaus Kipro Mašanausko sukurto miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ muziką ir nežinau, ar man ją pavyko pagražinti, ar pagadinti. (Šypsosi.)
Įspūdinga, kad mažiau nei per per dvejus metus pristatomi net du veikalai apie šią didingą meilės istoriją. Bet tai tikriausiai reiškia ne ką kita, o tik tai, jog Lietuvai ir jos žmonėms Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės legenda labai svarbi.
- Ar nesuklysiu pasakiusi, kad Lietuvoje tokio pobūdžio projektas, kuriame filmą įgarsina simfoninis orkestras, yra pirmasis istorijoje?
– Žinau daug panašių džiazo projektų, kai muzikantai ne rašo muziką, o tiesiog improvizuoja įgarsindami trumpametražius filmus. Jie neprisistato kompozitoriais, nors, mano nuomone, gali drąsiai taip save vadinti. O jei atmestume improvizacijas, aš tikrai nežinau, ar filmų įgarsinimui kada nors buvo specialiai parašyta muzika. Jei pretenduoju būti pirmas, tai nieko tokio, man tiesiog džiugu.
- Kokios muzikos gerbėjams turėtų patikti šis audiovizualinis projektas?
– Kalbėti apie muzikos stilių labai sunku, nes šiuolaikinė muzika neturi stilių arba jų niekas neįvardija. Bet neslėpsiu, man imponuoja minimalistinės muzikos žanras, nors į klausimą gal ir neatsakiau.
O kam tai turėtų patikti? Galbūt nuskambės labai savanaudiškai, bet atvirai: kurdamas muziką nenorėjau niekam įtikti, nenorėjau nukrypti nuo savo tikslų ir kūrybinių įsitikinimų, stengiausi daryti tai, kas tikra. Ir nedvejojau nė dėl vieno savo sprendimo, nes neturėjau nieko derinti su užsakovais – man buvo duota visiška kūrybinė laisvė. Tai mano pirmas ir vienintelis dublis, kuris, tikiuosi, patiks publikai, mėgstančiai tikrus dalykus.
- Kaip jaučiasi kūrėjas prieš premjerą? Ir ypač suvokdamas, kad premjera įvyks ir viskas baigsis, nes kartoti filmą su simfoninio orkestro įgarsinimu būtų prabanga.
– Jaučiuosi gerai. Man tai buvo smagus iššūkis, kurį, tikiuosi, įveikiau. Dabar didžiausias iššūkis laukia atlikėjų: orkestro muzikantams – atlikti viską gyvai ir sinchroniškai, tokiu laiku, kokiu reikia, o dirigentui – suvaldyti orkestrą taip, kad jam tai pavyktų.
