– Prieš keliolika metų Operos ir baleto teatre niekada nebūtum pamatęs žmonių su džinsais, trikotažiniais marškinėliais, sportiniais bateliais (žiemą – su prasta žiemine avalyne). Kita vertus, Londono karališkojo operos teatro parteryje galima pamatyti ponių bei ponų labai puošniais drabužiais, o balkone – turistų su džinsais ir kuprinėmis. Tad kaip yra?
– Nežinau, kaip yra Londone, bet Milane yra atskiri įėjimai. Kiek sumokėjai už bilietą, tokioje aplinkoje ir esi, šalia atitinkamai atrodančių ir besielgiančių žmonių sėdi. Mūsų šalyje yra kitaip, mes visi dalijamės vienu įėjimu. Vis dėlto mums tik į gera pasižiūrėti ir pasimokyti, kaip deramai elgtis viešose vietose, t. y. Operos ir baleto teatre, muzikiniame ar kitokiame teatre.
Taip, yra vadinamoji prastuomenė, vyksta prastuomenės dienos – kai kurių šalių teatrai rengia spektaklius būtent tai prastuomenei, tada net policija prižiūri. Bet, mano nuomone, žodis „prastuomenė“ yra truputėlį žeidžiantis. Taip, mes priklausome skirtingiems sluoksniams, turime skirtingą išsilavinimą, skirtingus gebėjimus, bet šiandien jau nebereikėtų žmonių skirstyti į prastuomenę.
– Kodėl žiūrovų elgesys ir išvaizda prastėja?
– Sakyčiau, tai susiję su demokratija ir liberalėjančia aplinka. Bet per didelis liberalumas ir laisvumas, jei asmenybė nėra brandi, nesuvokia savo atsakomybės ir pareigų, nėra gerai. Jokiu būdu nesu už autokratiją, bet publika turi būti labai sąmoninga. O jei publika nėra sąmoninga ir jei yra žiūrovų elgesio taisyklės, tai rodo tik nepagarbą tam teatrui ir vieno kitam.
– Galbūt žmonės apie kai kuriuos dalykus nepagalvoja?
– Publika labai pasiskirsto. Tarkim, kai vieši žvaigždės arba vyksta premjera, ateina tikrieji to žanro gerbėjai ir iš karto keičiasi atmosfera visame Operos ir baleto teatre: sveikinamasi prie pat įėjimo, sveikinamasi su drabužininkais, dėkojama, žmonės vieni kitus kviečia prie baro išgerti kavos ar šampano, per pertrauką nebūna jokios grūsties nei prie baro, nei tualetuose. Vadinasi, žmonės žino, kaip elgtis.
– Norite pasakyti, kad, kuo prabangesnis spektaklis, tuo brangesni bilietai ir tuo publika kultūringesnė?
– Taip. Nors į premjeras ateina ir tie, kurie nori būti matomi blizgiuose žurnaluose, – jiems yra prestižas būti matomiems. Bet solidesnė publika žino, kaip elgtis. Pavyzdžiui, jei žmonės žino, kad jiems reikės išeiti, jie jokiu būdu nepirks bilieto salės viduryje, jie sėdės kažkur krašte ar galinėse eilėse.
Lietuviams labai būdinga tai, kad, jei bilietai brangūs, jie neišeina, kol artistai nenueina nuo scenos (taip ir turėtų būti), bet, kai spektakliai įvairesni, dažniausiai vyksta judėjimas iš salės, kol dar artistams net neįteiktos gėlės. Tai yra rungtyniavimas – lygiai taip pat, kaip per pertrauką stengiamasi kuo greičiau atsisėsti prie baro. Tačiau pertrauka pakankamai ilga, galima srautus paskirstyti: vieni eina į tualetą, kiti – prie baro, o paskui pasikeičia srautai, ir nebūna grūsties.
Beje, neatsižvelgiama ir į prašymą vykstant veiksmui nefotografuoti ir nefilmuoti, kitaip bus pažeidžiamos autorinės teisės. Fotografuoti sceną, aplinką galima tik per pertrauką. Pagaliau, kai tamsu, telefono švieselė trukdo šalia esantiems lygiai taip pat, kaip šnabždesys.
– Jei į teatrą ateina pora, kuris pirmas turėtų eiti?
– Ponas paduoda bilietus (nesvarbu, kad dama juos pirko), pasirūpina damos apsiaustu, pakviečia pasivaišinti. Taip pat vyras suranda eilę, o tada pirmai eiti leidžia damai. Vyras turėtų ir paimti apsiaustus, kad abiem nereikėtų grūstis. Tiesiog tegul dama pabūna dama.
– Ne visi šiais laikais turi puošnų drabužį, tad kokie drabužiai yra neutralūs?
– Vyrui – tamsus kostiumas, balti marškiniai, gali būti gražus kaklaraištis ar peteliškė. Gerai – nedėvėkite smokingų, frakų, ypač jei tai darbo diena.
Moters suknelė nebūtinai ilga – gali būti daili kokteilinė, jeigu tai premjera. Jeigu šiaip spektaklis vakare, reikia vienspalvės elegantiškos suknelės, jokiu būdu ne rėkiančių nenatūralių spalvų, gėlėtų, languotų. Suknelė gali būti su blizgučiu, jei šventiškesnis spektaklis. Jei spektaklis po darbo, tiks kostiumėlis ar elegantiškesnė suknelė. Jokiu būdu netinka trikotažinė suknelė, nes jos labai išryškina ir tai, ko nereikia išryškinti.
Kadangi visi žiūrovai eina pro tas pačias duris, iš karto gali matyti, kad ateina su striukėmis, nors čia jau derėtų elegantiškas lietpaltis, švarkas, paltas.
– Dar viena aprangos detalė – avalynė.
– Operoje netinka sportbačiai, laisvalaikio stiliaus batai. Prie elegantiškų kostiuminių kelnių avalynė turėtų būti su batų raišteliais. Jei tamsus kostiumas, tai ir tamsūs batai. O moterys irgi daug elegantiškiau atrodys su elegantiškais bateliais nei su sunkiais masyviais batais, sportbačiais ar batais su platforma, juo labiau su sezoniniais, žieminiais batais. Juk persiavus juos tikrai galima drabužinėje palikti.
LRT radijo laida „Namai namučiai“
