Antakalnio gale kylantis „Antakalnio terasų“ kvartalas, kurį projektuoja architekto Algirdo Kaušpėdo biuras „JP architektūra“, susideda iš keturių dalių. Jau pastatytos „Eglių terasos“, „Beržų terasos“, „Pušų terasos“, bus statomos „Ąžuolų terasos“.
Sutvarkę prie kvartalo esantį miškelį, statytojai nutarė čia įrengti skulptūrų alėją – kūriniai sunerti ant vieno tako, kad apžvelgti visą ekspoziciją būtų patogiau ir einantiems į M.Romerio universitetą, ir patiems gyventojams. Iš pradžių ketinta skulptūras „išslapstyti“ miške, bet paskui nutarta viską labiau orientuoti į miesto gyventojus. „Ši praktika labai gera, skandinaviška. Pavyzdžiui, Suomijoje, atidarant naują kvartalą, skiriama tam tikra pinigų suma meno investicijoms. Pas mus irgi atsiranda gera praktika, kad infrastruktūrinis mokestis panaudojamas aplinkai sutaurinti. Turime gerą rezultatą“, – džiaugėsi vienas idėjos autorių architektas A.Kaušpėdas.
Iš pradžių norėta tik sutvarkyti mišką, nutiesti kelius. Bet skulptoriai patys parodė iniciatyvą, o investuotojai rado lėšų teritorijai „įmeninti“. Skulptoriai pateikė nemažai pasiūlymų, bet apsiribota skulptūros-suoliuko tema. Atsirinkti šeši darbai, kurie yra ir meniški, ir pakankamai žaismingi, ir funkcionalūs.
Skulptorius Kęstutis Musteikis savo kūrinį pavadino „Dviese“. Anot autoriaus, suoliukas – tai lyg kūnas, kuriame apsigyvena atsisėdantysis. Tačiau vietos gyventojai jam jau sugalvojo naują pavadinimą – „Tuščias žmogus“. „Menas pradeda savo darbą, jis jau interpretuojamas, tampa čia gyvenančių žmonių savastimi“, – džiaugėsi A.Kaušpėdas.
Skulptorė Dalia Matulaitė sukūrė suoliuką „Ežys“. „Tai pilietiškas ežys, ant savo spyglių vietoj materialinių gėrybių susirinkęs lietuviško raidyno raideles“, – aiškino savo sumanymą skulptorė. Dėliodamas ant ežio nugaros išsibarsčiusias raides, gali pamatyti ir autorės inicialus „Aš DM“, ir sudėlioti žodį „duona“ bei žemaitišką jos atitikmenį „dūna“, ir kitus žodžius. „Močiutės anūkus galės mokyti skaityti“, – kviesdama prisėsti ant jos suoliuko sakė D.Matulaitė.
Arvydas Ališanka suoliuko sėdynę įrengė tarp perskelto riedulio pusių. „Žmogus, atsisėdęs ant „sulenktos iš akmens“ jungties tarp pjauto riedulio pusių, pasijus esantis riedulio viduje“, – tokia kūrėjo idėja.
Kiek atokiau nuo kelio, ant aukštumėlės švyti spalvingas Kazio Venclovo „Voras“. „Suoliukas kaip voragyvis, prabėgantis paskubomis“, – trumpai savo darbą pristato K.Venclovas. Dar trumpesnis Mindaugas Junčys, sukūręs suoliuką „Raudonas“ iš kelių šlifuoto akmens sėdynių: „Patogus akmeninis minkštasuolis.“
Skulptorius Rytis Jonas Belevičius savo suoliuką „Šokis“ apjuosė tvora, kurios ornamentas atkartoja Anykščių krašto pirštinių motyvą.
„Pastebiu labai geras tendencijas – patys gyventojai ateina į parkelį su savo sodo žirklėmis ir tvarko teritoriją, pradeda jausti vidinį poreikį gražinti aplinką. Manyčiau, tai turėtų būti užkrečiama“, – architektas A.Kaušpėdas ragino ir kitus statytojus nepagailėti investicijų į menišką aplinkos tvarkymą ir naujų tradicijų kūrimą.
