Jis parodė, jog nebūtinos didžiulės, modernios koncertų salės tam, kad galėtume pasimėgauti aukščiausios klasės muzikavimu; ne vien sostinėje, bet ir periferijoje galima išvysti akademinės muzikos pasaulio įžymybes, tokias kaip kompozitorių Peterį Vaską, kartu su Arvo Pärtu pasaulyje formuojantį Baltijos šalių muzikos įvaizdį.
Koncertais varžėsi su sostine
Vienas stebinančių šio festivalio bruožų – kontrastas tarp aplinkos ir joje patiriamo meninio vyksmo. Tiesa, turiu galvoje ne grožį – juk Kintai apsupti išties nuostabios gamtos: čia pat ir ramybe kvėpuojantis miškas, ir stichijų kaprizus kartais parodančios Kuršių marios.
Kontrastas slypi pačiame fakte, kad Kintai yra nedidelis, kiek daugiau nei pusę tūkstančio gyvetojų turintis miestelis, kurio pagrindinė kultūrinė erdvė yra bažnyčia (tiesa, dar yra Vydūno kultūros centras, kuriame yra emalio meno dirbtuvės ir muziejus), o šioje vietoje vyksta koncertai, savo kokybe nenusileidžiantys – o kartais ir pralenkiantys – didmiesčiuose organizuojamus muzikos renginius.
Pavyzdžiui, pirmasis festivalio koncertas (liepos 15 d.), dedikuotas 70-metį šiemet švenčiančiam latvių kūrėjui P.Vaskui, sužavėjo itin kokybiškai ir jautriai atlikta šio kompozitoriaus kūrinių programa. Turėjome progą pasimėgauti meistrišku ir emociškai turtingu solistų Vytauto Sondeckio (violončelė) ir Augustos Jusionytės (smuikas) griežimu, išraiškingu Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) muzikavimu bei choro „Intis“ – svečių iš chorine kultūra garsėjančios Latvijos – dainavimu.
Liepos 20 d. koncertas pribloškė „Grammy“ nominanto Martino Kuuskmanno (fagotas) ir Giedriaus Gelgoto (fleita) itin aukštos klasės lygiaverčiu meistriškumu. Tai buvo reta galimybė apskritai Lietuvoje išgirsti tokio lygio pučiamųjų instrumentų koncertą. Žinoma, ne mažiau įspūdinga, kad šiemet į KMF pradžios koncertą atvyko pats P.Vaskas: taip koncerto dedikacija buvo dar labiau įprasminta, surengiant gyvą susitikimą ir muzikologės Jūratės Katinaitės moderuotą pokalbį su kūrėju. Atrodo, kad festivalyje formuojasi kultūrinį smalsumą patenkinanti ir švietėjišką prasmę turinti tradicija valandą prieš festivalio atidarymą surengti atvirą pokalbį apie būsimą koncertą, jame skambėsiančius kūrinius ir jų autorius. Prieš metus tokio pokalbio ašis buvo A.Pärto muzika.
Šiuolaikinė muzika nekelia baimės
Žavu yra ir tai, kad festivalyje dominuoja šiuolaikinė muzika – su ja supažindinami miestelio ir apylinkių gyventojai, rečiau girdintys tokią muziką. Tačiau čia ji dažniausiai nėra vadinamasis akademinis meinstrymas, bet – labiau meditacinė, konsonansiška, tad publikai patraukli.
Tai neabejotina tokią kūrybos kryptį propaguojančio meno vadovo Gedimino Gelgoto įtaka. Festivalyje namažai skamba jo paties kūrybos, kuriai būdingas emocionalumas, ritminis „draivas“, patrauklūs ir mažiau klasikine muzika besidominčiai auditorijos daliai.
Šiemet G.Gelgoto kūryba festivalyje skambėjo bent trijuose KMF koncertuose. Tai didoka dalis – galbūt kažkas galėtų įžvelgti bandymą „monopolizuoti“ festivalio repertuarą. Tačiau G.Gelgotas yra vienas festivalio iniciatorių ir meno vadovas – jam tai galimybė eksperimentuoti, realizuoti savo idėjas. Tad lyg ir neteisinga prieštarauti dėl jo darbų gausos, juolab kad publika juos tikrai mėgsta.
Nors į Kintus atvažiuoja klausytojų iš toliau esančių miestų ir gyvenviečių, didelę publikos dalį sudaro vietiniai, kurių dauguma vargu ar turi muzikinį išsilavinimą. Tačiau į koncertus jie mielai vaikšto ir kasmet vis labiau laukia festivalio, o kai kurie ir savanoriškai prisideda savo darbais.
Eksperimentavo ir mokė
Šiemet visuose festivalio koncertuose skambėjo skirtingos atlikėjų sudėtys: choras, pučiamieji instrumentai (fagotas, fleita), styginių ansamblis, solo violončelė su elektronika ir net simfoninis orkestras. Be to, bendradarbiajant su Klaipėdos muzikiniu teatru, Kintuose buvo parodyta Giovanni Battista Pergolesi opera „Livjeta ir Trakolas“. Todėl festivalyje nebuvo monotonijos: klausytojai galėjo pasirinkti jiems patraukliausias programas, išgirsti skirtingos prigimties muzikos.
Tiesa, dėl operos įtraukimo į programą suabejočiau -- ji iškrito iš festivalio konteksto, nesiderino su jo panorama (kūrinys sukomponuotas XVIII a.). Nemanau, kad jos įvardijimas kaip edukacinis koncertas visai šeimai buvo pakankama priežastis įtraukti spektaklį į festivalį.
KMF savaime atlieka nemenką edukacinę funkciją, jos neakcentuodamas, nes mažų miestelių žmonėms suteikia galimybė mėgautis kokybiška profesionaliąja muzika. O kur dar jaunų muzikantų profesinis puoselėjimas – ne pirmus metus KMF rengiami meistriškumo kursai moksleiviams, antrus metus suburiamas jaunimo simfoninis orkestras, priverčiantis jaunus atlikėjus (daugiausiai studentus) mobilizuotis – vos per keletą dienų „susigroti“ ir kokybiškai parengti maždaug valandos trukmės progamą.
Be to, antrus metus iš eilės per finalinį šventės koncertą batuta buvo suteikta jaunam dirigentui Martynui Stakioniui, šiemet baigusiam dirigavimo studijų pirmą kursą Vokietijoje.
Švietėjiškos misijos dalis šiemet buvo ir projekto „Praeities ir dabarties muzika Islandijos-Lietuvos dialoge“ koncertas. Projekto tikslas buvo dvejopas – dviejų šalių santykių atnaujinimas ir stiprinimas, o taip pat siekis skleisti profesionaliąją modernią muziką Lietuvos provincijos miestuose.
Vienas šio projekto koncertų nuskambėjo būtent Kintų festivalyje: KMF simfoninis orkestras atliko vientisą muzikinę kompoziciją iš lietuvio G.Gelgoto, islando Danielio Bjarnasono bei XIX a. Vilniuje gyvenusio žydo Wolfo Ebanno kūrinių. Tiesą sakant, šioje kompozicijoje pritrūko balanso, kuriant visavertį dialogą, nes buvo įtraukti trys lietuvio darbai ir vos vienas islando kūrinys. Tačiau penkių skirtingų opusų visuma bent jau skambėjo kokybiškai ir emociškai paveikiai.
Kintų muzikos festivalis yra įvykis, suteikiantis daug teigiamų, šviesių emocijų. Ten pabuvojęs suvoki, kokios plačios švietėjiškos veiklos galimybės periferijoje, kaip gera klausytis meistriško muzikavimo ramioje, neįprastoje aplinkoje. Nuoširdi šventės vadovų iniciatyva tapo tikra dovana pamario žmonėms.
