„Šiemet džiazo festivalis keičia tradicinį laiką ir vyks vėliau – rugpjūčio 11–13 dienomis. Jis išsiplėtė ir nebetelpa į renginių prisotintą pajūrio liepą. Bet vietos nekeisime. Festivalio vėliava plevėsuos ant Urbo kalno, prie Švyturio.
Džiaugiuosi, kad klausytojų pamėgta vieta virto nauja Nidos kultūrine erdve, sulaukusia ir Neringos miesto valdžios pritarimo“, – sakė festivalio įkūrėjas ir prodiuseris, boso gitaros meistras Leonidas Šinkarenka, vasarą virstantis tiesiog LeoNidu.
-Jūs neslepiate, kad džiazo festivalis atostogaujančių yra laukiamas, bet šalies kultūros valdininkų ujamas, o Neringos nacionalionio parko direkcijos bauginamas. Pasirodo, Nidoje kur tik koją pastatysi, visur yra sakralinė erdvė – poilsiautojams geriausia būtų klausytis jūros ošimo.
-Pamirštama, kad Nida yra visos tautos, o ne vienos institucijos turtas. Visame pasaulyje džiazo festivaliai vyksta išskirtinėse vietose. Esu koncertavęs net Peterburgo Ermitažo centriniame kieme, koncertai vyksta Trakų pilies saloje.
Džiazo mėgėjai Urbo kalno tikrai nenuniokos – atvirkščiai, ir prieš festivalį, ir po jo mes erdvę sutvarkome patys. Ir lankytojams pranešame, kad saugotų ir globotų mūsų visų Nidą.
O kalbant apie kultūros valdininkų abejingumą, aš gyvenime vadovaujuosi M.Bulgakovo herojaus Volando žodžiais: „Niekada nieko neprašykite. Ateis ir duos patys“. Ačiu Dievui, kad yra tų ateinančių ir suprantančių.
– Svajojate, kad Nidos festivalis primintu Suomijoje vykstantį „Pori Jazz“ festivalį. Ar taip jau yra?
-Svajonės pildosi. Festivalio erdvė taps lyg džiazo kaimeliu, kuriame laukiami svečiai. Vaišinsime klausytojus kava, čia bus galima ir atsigaivinti gėrimais, ir užkąsti. O vaikai galės siausti vaikų zonoje.
-Jūs pats šiemet ir teniso rakete mojuosite, ir grosite?
-Taip. Festivalį rugpjūčio 11 dieną pradėsime Nidos katalikų bažnyčioje Lietuvos–Lenkijos bendru projektu. Ką grosime – neklauskite. Tai bus tikrų džiazo meistrų muzikinis paveikslas.
Penktadienį vakare jūs tiesiog privalote užkopti ant Urbo kalno, kad įsitikintumėte, jog patarlė – džentelmenas yra tas, kuris moka groti akordeonu, bet to nedaro, – yra netiesa. Paryžietis Vincent‘as Peirani, kurio klausosi sausakimšos salės beveik visame Žemės rutulyje, pakeitė akoredeono prasmę XXI amžiuje. „To ką groją Vincent‘as, jūs niekada negirdėjote, galima sakyti, jis yra ateities legenda“, – sako kritikai.
O sutemus ant Urbo kalno nuskambės ilgesingas, aistringas fado. Išskirtinio balso portugalė Viviane sako: Mano muzika – tai fado, prancūzų šansonos, džiazas, bosanova ir Lotynų Amerikos ritmai.“ Šeštadienį festivalyje koncertuos „Harry Sokal trio“ iš Austrijos. Jų muzika – tikras perlas džiazo fanams. Savo programą austrai vadina „nepatirtu nuotykiu ieškant naujų pakrančių“.
Esu tikras, kad neliks abejingų, kai į sceną išeis Nora Jean Bruso ( JAV ) su Lucos Giordano grupe iš Italijos. Misisipės deltoje gimusios dainininkės bliuzas – kaip ir jos gyvenimas, kupinas aistros ir kančios, triumfo ir nevilties.
-Nidos festivalis visada garsėjo naktiniais koncertais. Nenuvilsite ir šiemet?
-Taip. Vidurnaktį koncertai persikels į Nidos prieplaukos vyninę. Čia išgirsime ugningo elektroninio trio „Bassmati“ iš Vokietijos džiazo. Tai pašėlusi muzika tiems, kuriems džiazo niekada negana.
