Ar gali Vilniuje atsirasti gražių ir įdomių skulptūrų?

Anot vienos dailės tyrinėtojos Vilniuje yra daugiau nei 300 įvairiausių paminklų, skirtų įvairioms asmenybėms pagerbti, įvairiems įvykiams pažymėti ir tiesiog aplinkai papuošti.

Daugiau nuotraukų (1)

Saulius Paukštys

2016-11-14 16:31, atnaujinta 2017-04-17 23:40

Jau tokia miesto dalia – čia bent pastaruosius kelis šimtus metų negyveno nei karaliai nei valstybės vadovai, o ir valstybės keitėsi Vilniuje.

Vyko karai, keitėsi santvarkos ir rėžimai, miestas buvo griaunamas ir atstatomas . Pastatyti paminklai buvo demontuojami ir keičiami kitais, tie kiti vėl būdavo nekeliami. Didelį laiko tarpą paminklai Vilniaus gyventojams apskritai nerūpėjo. Taigi iš esamu paminklų ,anot minėtos tyrinėtojos – seniausiam Vilniuje stovinčiam paminklui kiek daugiau nei šimtas metų, o didžiuma – pastatyti per pastaruosius tris dešimtmečius.

Turime daugybę paminklų, pastatytų sovietiniais laikais. Suprantama, tais laikais viską valdė komunistinės struktūros – paminklų temas ir statybas – taip pat. Bet paminklų kūryba tuomet buvo atsakingas dalykas. Viešus paminklus kurdavo geriausi meistrai. Kuriuos, aišku, parinkdavo komunistiniai viršininkai.

Kai devyniasdešimtaisiais Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, tarp kitų jaunos valstybės suiručių – tapo ryški ir paminklinė / monumentinė suirutė – sovietiniai meno viršininkai buvo iš atsakingų postų išmesti, o naujieji neturėjo daug galių. Tą dešimtmetį atsirado daugybė saviveiklinių paminklų – sumūrytų iš akmenų, papuoštų kalvių kaltais metalo papuošimais. Dingo komunistinis valdymas, atsirado pseudo patriotinis.

Daug tokių nuoširdžių, bet klaikiai atrodančių piramidžių ar tiesiog cementu sutvirtintų akmeninių krūvų , papuoštų Vyčiais, kryžiais, Gediminaičių stulpais, Dievo atvaizdais – nusėjo visą Lietuvą. Dar labai gražu tais laikais buvo drožtiniai ąžuolo kryžiai.

Bet ilgainiui ir paminklų erdvėje atsirado procedūros, taisyklės ir tvarkos.

Dabar paminklai tapo skirstomi į valstybinius ir foninius. Jeigu tie antraplaniai – gal juos galima būtų pavadinti foniniais – paminklai atsirasdavo rodant iniciatyvą visuomenei – kūrybinėms sąjungoms, įvairioms draugijoms, klubams, kitokioms organizacijoms ir sambūriams, kartais net keliems susiorganizavusiems asmenims (Franko Zappos paminklas Vilniuje, 1995 m.) – valstybinius paminklus, kaip „geriausiais“ sovietiniais laikais organizuodavo valdžios struktūros.

Kaip „geriausiais“ sovietiniais laikais kažkokiuose valdžios koridoriuose buvo sprendžiama koks ir kur turi stovėti paminklas kunigaikščiui Gediminui, karaliui Mindaugui – dabar sprendžiamas ir dr.Jono Basanavičiaus likimas.

Paradoksas, bet didžiuma gražiausių Vilniaus paminklų pastatyti už minimalias lėšas, kurias statytojams per vargus pavykdavo surinkti, tuo tarpu patiems baisiausiems Vilniaus paminklams išleisti milijonai.

Na, kodėl gi taip? – galite drąsiai klausti ir įdėmiau apžvelgę situaciją – patys suprasite – tai nuoširdumo reikalas.

Didžiuma tų paminklų pastatyti ne siekiant uždarbio, bet nuoširdžiai trokštant įkūnyti kūrybinę idėją. Kai skulptorius savo išpuoselėtą kūrinį stato naudodamas visas savas, draugų ir rėmėjų išgales, kai paminklo idėja gimsta širdyje, o jis atsiranda supamas nuoširdžių jausmų – tai jaučiasi ir paminklui iškilus kokiame skvere, skersgatvyje ar miesto sankryžoje. Skulptūra – labai energetinis menas.

Keista, bet įsikišus valstybinėms struktūroms – nuoširdumo praktiškai nebelieka. Atsiranda kažkokie politiniai, klaniniai, partiniai interesai. Atsiranda sunkiai suprantamos prigimties grupuotės, kurios bando valstybiniais paminkliniais projektais prisidengdamos prastumti dažnai „ne į temą“ skambančias koncepcijas, idėjas ir projektus.

Po daugybinių tokių šešėlinių, koridorinių kovų – tie valstybinės svarbos paminklai gaunasi negražūs, bejausmiai ir bedvasiai. Atrodytų, kad tokie valstybiniai /paminkliniai projektai vykdomi vien tam, kad kažkur būtų uždėtas pliusas. Tai tikrai bjauri praktika.

Ką gi daryti, kad Vilniuje atsirastų gražių ir įdomių skulptūrų, paminklų ir miestą puošiančių meninių objektų?

Visų pirma – šalin politines rankas nuo meninių projektų. Politikai geriausiu atveju galėtų dalyvauti tik pradinėje stadijoje – suformuodami pageidaujamas temas.

Antras dalykas – šalin ilgam kažkieno išrinktas ar paskirtas meno ekspertų komisijas, komitetus ir direktoratus.

Niekam ne paslaptis, kad bent keletą metų dirbdami tokiose komisijose taip vadinami ekspertai tampa angažuoti vieniems ar kitiems kūrėjų klanams, žlugdo jaunuosius kūrėjus ir kūrybą bei konkurenciją apskritai. Taigi, matyt, reiktų iš pagrindų keisti meninės atrankos ir vertinimo sistemą ir struktūrą. Kol stagnacijos įsimetęs protekcionizmo pelėsis dar nesuėdė meno bendruomenės.

Ir trečias dalykas – valstybė turėtų sutvarkyti meno rėmimo įstatymus. Valstybė turi taip sutvarkyti įstatymus, kad meno mecenatas neslėptų paramos menininkui po sąskaitomis benzinui ar kanceliarinėmis išlaidomis. Valstybė turi sutvarkyti įstatymus taip, kad verslas norėtų remti meną, kad jam apsimokėtų tai daryti.

Ketvirta – pati valstybės parama menui turėtų būti aiški, konkreti ir pakankama. Nes pakankamai neremdama meno, valstybė žlugdo ir savą visuomenę. Menui vegetuojant – valstybės žmonės darosi tamsūs, neišsilavinę ir primityvūs.

Tai tik šių dalykų reikia, kad mūsų miestas ir mūsų šalis taptų gražesniais ir įdomesniais. Tik šių techninių dalykų, nes kūrybinių idėjų ir puikių meno meistrų mes turime. O jei kažkas iš jų šiuo metu kažkur išvykę – atvyks, kai tiktai pradėsime tvarkytis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?