– Manau, būtina suprasti faktą, kad neturėtume nieko daryti nebendradarbiaudami su lietuviais. Prancūzų kultūrai būdingas labai stiprus identitetas bei galia vystytis ir tobulėti pačiai. Nepaisant to, įdomiausi projektai randasi iš lietuvių iniciatyvos. Šiuos mes galime įgyvendinti kartu, taip stiprindami prancūzų ir lietuvių kultūros suvokimą. Savo veikla įtraukiame gausybę valstybių ir dirbame drauge. Mūsų tikslas – skatinti žmones prisiliesti prie įvairovės: kultūros, kino, šokio, muzikos, vizualiųjų menų, fotografijos. Taip pat svarbu gerinti diskusijos aktualiais Prancūzijos ir Lietuvos visuomenei klausimais lygį. Tai „Naujų žvilgsnių į šių dienų pasaulį“ programa.
Prisiminus pirmuosius įspūdžius Lietuvoje... Manau, jog kaip ir daugeliui prancūzų jų atvykimo į Lietuvą dieną labiausiai į akis krinta paradoksas tarp mažiau žinomų Europos valstybių Prancūzijoje ir to, ką pamatai pasivaikščiojęs Vilniaus gatvėmis. Iškart ryškėja istorinis ir kultūrinis visuomenės ir šalies turtingumas. Mano sutikti lietuviai lengvai užmezga kontaktą ir pasižymi profesionalizmu. Tad viskas, ko reikia tam, kad įsilietum į aplinką, tarsi padėta ant lėkštutės!
- Kaip galėtumėte apibūdinti mūsų santykį su prancūzų kultūra ir jos reprezentaciją mūsų šalyje?
– Atrodo, kad Prancūzų kultūra Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, yra labai svarbi. Vertybės ir kultūra, tampančios bendru vardikliu, kitose šalyse pripažįstamas taip pat, kaip ir Lietuvoje. Manau, jog šis santykis gali apsunkinti du dalykus. Viena vertus, dviejų šalių sąveiką, kaip vystymosi sąlygą, kita vertus, šiuolaikinės, mokslinės kultūros pripažinimą, naujų kūrybos formų atsiradimą.
- Koks buvo jūsų kelias iki Prancūzų instituto Lietuvoje? Kokią atsinešate patirtį ir kokiais būdais ją išnaudojate kiekvieną dieną?
– Kelerius metus dėsčiau biologiją vidurinėje mokykloje, vėliau dirbau interaktyvaus mokslo centre ir muziejuje Paryžiuje. Užimdamas įvairias pareigas, iš esmės siekiau suartinti plačiąją visuomenę ir mokslo pasaulį. Teko dirbti ir su viešaisiais ryšiais, planuoti ir įgyvendinti įvairias kultūrines ir visuomenines programas. Taip pat buvau atsakingas už kultūrinį vystymą, dirbau nacionalinėje muziejų sąjungoje – organizacijoje, kuri vykdo projektus su didžiausiais meno muziejais Prancūzijoje ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautinėje erdvėje.
Vėliau Nacionaliniame natūraliosios istorijos muziejuje Paryžiuje buvau atsakingas už zoologijos sodo reorganizaciją sostinėje. Per visą tą laiką įgijau tarptautinių projektų patirties – tai motyvavo mane dirbti už Prancūzijos sienų. Be to, turiu patirties švietimo, kultūros, komandos valdymo ir administravimo srityse. Tai padeda atlikti savo pareigas Prancūzų institute Lietuvoje, kuris, nors ir susietas su Prancūzijos ambasada, dažnai veikia kaip įmonė.
- Tik atvykus į Vilnių, jums iš karto teko įsisukti į prancūziško kino festivalio „Žiemos ekranai“ planavimą. Kada jūs pirmąkart susitikote su kinu, kokias emocijas, prisiminimus paliko?
– Viena vertus, kinas Prancūzijoje yra vienas populiariausių menų, antra vertus, tai sritis, kuriai mūsų šalis visuomet teikė išskirtinę reikšmę. Nuo pat brolių Lumiere'ų, išradusių kiną, iki dabar kuriamų juostų, savanoriškai remiamų visuomenės. Ši iniciatyva ne tik leidžia paskatinti kino profesionalų ir specialistų mainus tarp Prancūzijos ir Lietuvos, bet ir atveria galimybes Lietuvos visuomenei pamatyti šių dienų ir ankstesniuosius prancūziškus filmus. Turėkime omenyje prancūziško kino vietą pasaulinėje industrijoje – tai puiki priemonė visiems įsismelkti į prancūzišką kultūrą ir pačią Prancūziją.
Kaip ir daugybės kitų mano kartos žmonių, mano pirmasis kontaktas su kinu nukelia į vaikystę. Laikus, kai televizija neturėjo tokios svarbos visuomenėje, o interneto galimybės buvo nepažįstamos. Mums tai buvo pirmasis kontaktas su menu, durys į pasaulį ir pramogas.
- Su kokiais iššūkiais susiduria prancūziškos kultūros skleidėjai Lietuvoje? Prancūzų institutas yra plačiai žinomas mūsų šalyje dėl kursų ir renginių kokybės, tačiau ar to gana?
– Tai, kad Prancūzų institutas Lietuvoje atpažįstamas, yra labai teigiamas dalykas. Būtent tuo kapitalu svarbu remtis tobulinant mūsų veiklą. Kalbų mokymasis yra vienas geriausiai veikiančių ir didžiausią naudą kuriančių mūsų projektų – negalima jo apleisti. Vis dėlto Prancūzų institutas Lietuvoje veikia šalia Prancūzijos ambasados ir savo darbą remia Prancūzijos kultūrine veikla Lietuvoje. Jį apibūdina šie bruožai: visuomet dirbti su partneriais Lietuvoje, veikti visose valstybėse, pasiūlyti galimybes naudotis įvairiomis kultūros formomis ir jas skleisti akcentuojant svarbiausias aktualijas, įprasminti abiejų kultūrų sąryšį.
Mes savo veiklą adresuojame frakofonams ir besimokantiems prancūzų kalbos, tačiau kita svarbi mūsų misija – skleisti prancūzų kultūrą lietuviškai. Juk nebūtina kalbėti prancūziškai tam, kad suprastum Prancūziją, jos vertybes ir kultūrą.
- Kaip trumpai, tačiau nešabloniškai, be stereotipų apibūdintumėte šiuolaikinę prancūzų kultūrą? Kokius išskirtumėte panašumus ir skirtumus su lietuvių kultūra?
– Mano manymu, prancūzų kultūrai būdingas gyvumas: ji aprėpia visas taikomojo, šiuolaikinio ir skaitmeninio meno, kino ir literatūros priemones bei formatus, kartais netgi tuo pat metu...
Lietuva nestokoja bendrų su Prancūzija kultūros šaknų, tačiau jūsų šalį skiria kita – Šiaurės ir Rytų Europos – istorija. Nepaisant to, ji, kaip ir Prancūzijoje, kuria stiprią nacionalinę tapatybę ir aiškiai transliuoja kultūrą pačios Europos viduje. Tad esu nustebęs matydamas tokį platų kultūros renginių ir pasiūlymų spektrą, kaip noriai ir gausiai jie lankomi.
- Nuo ko patartumėte pradėti jaukintis prancūzų kalbą ir kultūrą? Galbūt kinas ir yra toji patraukliausia forma?
– Lengviausia forma susipažinti su prancūzų kultūra, be jokios abejonės, yra kinas ir literatūra. Abi jos – laisvai prieinamos, populiarios ir leidžia perlipti kalbos barjerą. Muzika, šokiai ir skulptūros menas taip pat gali tapti efektyviomis priemonėmis giliau suprasti ir įsisavinti prancūzų kultūrą. Papildomomis priemonėmis kalbai mokytis tikrai galime laikyti iš žiniasklaidos, kursų, kelionių gaunamas žinias ir patirtis. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad kalbėti prancūzų kalba ir ją suprasti yra svarbu. Tačiau gilintis į prancūzų kultūrą galime ir lietuvių kalba... Netgi Lietuvoje.
- Kuris šių metų „Žiemos ekranų“ festivalio filmų suintrigavo, kurį būtinai norite pamatyti?
– Mane labiausiai intriguoja tai, kad festivalio „Žiemos ekranai“ pagrindinėje programoje „Susitikimai“ ir retrospektyvoje „(Ne)tikros istorijos“ turime progą pasiūlyti naujausių ir įvairiausių formų (dokumentikos, fantastikos, dramos, komedijos, eksperimentinio kino, nepriklausomo kino) šių dienų ir pastarųjų dešimtmečių filmų rinkinį. Trumpai tariant, šio festivalio programoje kino atradimai ir Prancūzijos kultūra neatsiejami nuo patyrimo džiaugsmo ir malonumo.
- Ko pats asmeniškai ieškote kine: siužeto intrigos, formos paveikumo, įtaigių dialogų, aktualių temų?
– Nebūsiu labai originalus teigdamas, kad šiais streso kupinais skubos laikais mes ieškome to, kas teiktų malonumą ir išblaškytų. Tačiau šis tikslas bus pasiektas tik tada, jei ta pramoga leis mums permąstyti ir kelti klausimus apie žmonijos egzistenciją, visuomenės evoliuciją. Taip pat filmuose man patinka laukti intrigos, analizuoti personažų psichologiją ir jų portretus. Kine vertinu tai, kas verčia mane keliauti visomis šio žodžio prasmėmis.
- Kuri meno forma jums artimiausia? Ar esate susidūręs su menine kūryba?
– Visos meno formos yra svarbios ir būtinos. Juk būtent menas mus verčia augti kaip asmenybėms. Jis užmezga ryšį tarp žmonių ir leidžia pasijusti gyviems gamtoje ir kultūroje. Mano požiūriu, prieinamiausia meno forma yra muzika. Ji turi galią sukurti emociją.
