Vieną dieną „Bad Rabbits“ nariai rado keistą sąsiuvinį. Ant jo viršelio storu šriftu buvo užrašyta „Samurajaus knyga“. Patyrinėjus sąsiuvinį paaiškėjo, jog tai berniuko, vardu Tomas Lašas, dienoraštis, tiksliau – dokumentas, nes jame aprašomi nutikimai buvo skirti įamžinti vienam konkrečiam įvykiui – susitikimui su Šeimininku.
Sindikato „Bad Rabbits nariams pavyko rasti T.Lašo tėvus. Susitikimas su jais padėjo suprasti daugelį dalykų, kurie iki tol, vartant sąsiuvinį, atrodė keisti ar absurdiški. Berniuko tėvai papasakojo, kad kartą jų sūnus parsinešė į namus knyga „Hagakure . Slaptoji samurajų knyga“. Ilgainiui jis ėmė taikyti knygos išmintį kasdieniame gyvenime, žinoma, savaip interpretuodamas. Dar po kiek laiko T.Lašas išsikėlė sau tikslą – susitikti su Šeimininku, nes, pasak jo, tikras samurajus privalo stoti akistaton su savo Šeimininku, idant patirtų išmintį.
Sindikatas „Bad Rabbits“, remdamasis sąsiuviniu–dokumentu, sukūrė spektaklį–liudijimą apie T.Lašą – pirmą samurajų Lietuvos istorijoje. Apie jo kelią ypatingosios dienos link, kada jis sutiks savąjį Šeimininką, nes tikras samurajus be Šeimininko tėra tik šuo.
Spektaklis–liudijimas „Samurajaus knyga“ papildytas T.Lašo tėvų pastebėjimais, kurie gerokai praplečia tiek paties Tomo, tiek jo aplinkos, tiek visos istorijos kontekstą ir iškelia esminį klausimą: kas yra tas Šeimininkas?
Apie spektaklį, pjesę ir visa ko pradžią kalbėjomės su režisieriumi A.Jankevičiumi ir aktoriumi Jurgiu Marčėnu.
– Kas yra „Bad Rabbits“ ir kokiomis aplinkybėmis susikūrė šis plataus meninio profilio sindiktas? – paklausiau režisieriaus A.Jankevičiaus.
– Susikūrimas buvo dvejopas. Vienu momentu mano kūryboje atsirado vidinė tuštuma ir nepasitenkinimas teatrinėmis galimybėmis. Šie žmonės, kurie dabar yra „Bad Rabbits“ branduolys, analogiškai buvo patyrę neišsisakymo momentą. Kadangi aš buvau alkstantis, jie buvo alkstantys, šovė tokia mintis dėl sindikato.
Impulsas jam atsirasti buvo kelionė į Turkiją, į gatvės teatro dirbtuves. Viskas įvyko labai netikėtai: vasarą surinkau septynių žmonių komandą ir išskridome į Turkiją. Anksčiau taip pat turėjau patirties įvairiausiose dirbtuvėse, ypač vasaros. Taigi žinojau, kad ten yra tuščias laiko gaišimas, jeigu dirbtuvės vyksta egzotiškesniame krašte nei Lietuva. Visi atvažiuoja paatostogauti, bet ne dirbti. O aš nebuvau nusiteikęs tinginiauti.
Tada pasiūliau vienam žmogui iš dabartinių „Bad Rabbits“ narių nevažiuoti vien tik kaip studentėliams su dėstytoju. Sakau, važiuojam kaip partizanai. Nutarėme, kad reikia susikurti vėliavą, kad galėtume užlipti Turkijoje ant dangoraižio ir pamojuoti. Tuomet virtualiai, per feisbuką, buvo pradėta kurti vėliava su logotipu. Griežtai pasakiau, kad ant partizaninės vėliavos turi būti triušis – Bad Rabbit.
- O kodėl triušis?
– Ir manęs klausė, kodėl. Tai simbolinis atspindys mūsų savarankiško, bendros jausenos ir žmogiškos psichologijos pagrindo. Kas yra triušis? Tai bailus gyvūnas. Susitaikęs ir prisitaikęs prie savo gyvenimėlio. Paėda kopūstų ir nieko per daug neveikia. Dar gali būti mielas.
O blogas triušis yra opozicja šitam. Tai triušis, supratęs savo bukumą ir nebenorįs toks būti. Žinoma, ne tai, kad blogus darbus daro, bet tai yra kritiškas triušis. Bad Rabbitas pasitraukia iš taikių triušių narvo, eina į apkasą ir imasi anarchistinės veiklos.
- O kaip vyko narių įšventinimas į „Bad Rabbits“ sindikatą?
– Maždaug po pusantros savaitės logotipo paieškų jis atsirado toks, koks yra ir dabar afišuojamas. Mes atsispaudėme vėliavą. Apie tai, kad ji yra, žinojo tik du žmonės – aš ir Birutė Belada Tauterytė. Nuskridę į Turkiją, po kelių dienų inauguravome narius. Ta proga buvo surengtas performansas virtuvėje. (Juokiasi.) Inauguracijos metu buvo maždaug 37 laipsniai karščio, mes įžiebėme visas virykles, virtuvėje didingai mirguliavo liepsnos ir garbingai pakabinome triušių partizanų vėliavą.
Broliai airiai parūpino airių ašarų ir tokiu ritualu inauguruoti šeši žmonės į „Bad Rabbits“ riterius. Taigi oficialus „Bad Rabbits“ krikštas įvyko 2012 metų rugpjūčio 1 dieną Eskišechiro mieste Turkijoje.
- „Bad Rabbits“ įkvėpti Che Guevaros, Simono Bolivaro ir Fidelio Castro. Šių personų idėjos ir atsispindi performansuose?
– Taip, kalbant konkrečiai, kuo įkvepia šios personos, tai – aistra. Aistra keisti ir keistis. Performansų ideologija nelabai susijusi su politika. Aš savęs nepriskiriu nei prie kairiųjų, nei prie dešiniųjų. Galima skyti, esu apolitiškas. Nes visa politika yra vienas didelis the same shit.
- Sindikato veikla atrodo gan mistifikuota. Lietuvoje 2012 metais nieko nebuvo girdėti ar matyti apie „Bad Rabbits“ komandą. Kodėl?
– Tais metais nieko nebuvo girdėti, bet ir dabar nėra per daug matoma mūsų veikla Lietuvoje. Taip yra dėl to, kad „Bad Rabbits“ egzituoja daugiau kaip priebėga, tarsi celė ateiti ir pabūti kitokiam. Kai pasiūliau „Bad Rabbits“ idėją, pasakiau, kad įsivaizduoju tai kaip laisvų, protingų žmonių susibūrimą, kur jie gali ateiti ir padaryti ką nors, ko dėl vidinių arba išorinių priežasčių negali padaryti jokiame teatre.
Pirmenybė čia teikiama formatui, kuris netelpa į jokius rėmus. Iš pat pradžių pabrėžiau, kad jokiu būdu nesiekiu ir nenoriu iš „Bad Rabbits“ kurti teatro. Teatro su repertuaru ir pan. Sakau, neduok Dieve, įsivelti į visą šitą teatrinį ratą.
- Naujausias „Bad Rabbits“ darbas – „Samurajaus knyga“. Kaip pavyko rasti tokį unikalų dokumentą – berniuko dienoraštį?
– Viename name ieškojome daiktų ir netikėtai radome sąsiuvinį. Tai buvo dienoraštis, dokumentas su piešiniais ir aprašais. Susitikus su jo autoriaus T.Lašo tėvais, paaiškėjo daug dalykų – kas jis, kas jie, kas yra šeimininkas bei kas esame mes.
Pirmasis eskizas buvo pristatytas vienintelį kartą – 2015-ųjų gruodžio 10 dieną „Kablyje“. Mes ruošėme interaktyvų performansą „Lyderis“. To performanso esmė buvo žaidybine, miuzikline forma pamokyti žmones, kaip išsirinkti gerą lyderį. Buvome pasiruošę planą, scenarijų. Bet ties lyderių pateikimu mes labai strigome ir supratome, kad tai, kaip norime pateikti lyderių kalbų dalį, bus labai neįdomu. Jeigu iš to pradėsime daryti teatrą, tai nebeturės prasmės. Pakliuvome į aklavietę.
Tada mąstydamas apie lyderį, prisiminiau Samurajų kodeksą, „Hagakurės“ knygą ir T.Lašo sąsiuvinį. Tuomet atėjo nušvitimas: berniukas, samurajų kodeksas, visa kita. Atsisėdau, pabandžiau suredaguoti ir išplėsti sąsiuvinio turinį, parašiau gal dešimt puslapių. Tada tekstą daviau paskaityti Jurgiui. Jis paskaitė, tapo akivaizdu, kad tai istorija apie lyderius, tai susiję su lyderyste. Tuomet nusipirkau daug „Red bull“ ir visas spektaklio tekstas atsirado per keturias naktis.
Antra vertus, kai gliaudėme interaktyvų performansą „Lyderis“, pajutau, kad „Bad Rabbits“ jau yra persisotinę interakcijos. Tarsi su ta interakcija pradedame patys save valgyti. Tada sakau Jurgiui: o padarom visiškai priešingai. Jokios interakcijos, jokio teatro – tik spoken words. Tai buvo pirminė inspiracija – monologas. Paskui tas monologas virto nebe vien monologu, bet keliais monologais su dialogų intarpais.
Dabar spektaklio tekstas yra daugiau istorija, prezentacija, liudijimas. Bet ne interaktyvus žaidybinis reikalas. Visų pirma tai yra kilni ir negailestinga istorija. Taip ir atsirado „Samurajus“.
- Ar T.Lašui taip pat reikėjo gyvenimo vedlio – lyderio?
– Taip, kadangi T.Lašas yra pirmasis Lietuvos samurajus ir jis vadovaujasi Samurajaus kodeksu. Vienas priesakas iš „Hagakure. Slaptosios samurajų knygos“ byloja, jog samurajus privalo paklusti savo šeimininkui. O samurajaus gyvenimo tikslas – tarnauti savo šeimininkui. Jeigu samurajus šeimininko neturėdavo, jo negerbdavo, nes jis nerealizuodavo savo funkcijos. Dažniausiai neturintys šeimininko samurajai tapdavo klajokliais, daugelis jų pasidarydavo plėšikais, jie buvo vadinami roninais.
Bet iš esmės pati samurajaus ruošimo ideologija yra ta, kad tu neturi išklysti iš samurajaus kelio. Tas kelias turi labai aiškius apibrėžimus, ką turi daryti ir ko neturi (Neleisk kitiems savęs aplenkti samurajaus kelyje. Visada būk naudingas savo Šeimininkui. Nepamiršk sūnaus pareigos tėvams. Rodyk atjautą ir padėk žmonėms). Paskaičius „Slaptąją samurajų knygą“, T.Lašo tikslas yra stoti akistaton su savo šeimininku. Jo misija, kad šeimininkas žinotų, jog jis yra pasiruošęs atiduoti jam save. Kadangi T.Lašas yra esamojo laiko žmogus, turintis svajonę, ši aplinkybė sukuria labai savotišką samurajaus kodekso ir nūdienos samplaiką.
- Tikras samurajus be Šeimininko tėra tik šuo?
– Taip, tik šuo.
- Norėjosi „Samurajų“ uždaryti į intymesnę erdvę?
– Taip, norėjosi intymesnės erdvės. Kaip jau minėjau, eskizą rodėme „Kablyje“, Čiobrelių salėje. Tuo metu salė buvo remontuojama ir labai stipriai pasijuto, kad Čiobreliai nėra tinkama vieta. „Samurajui“ nereikia, kad aplinkui būtų griuvėsiai. Taip pat šiame spektaklyje mes su aplinka ir architektūra neflirtuojam. Šioje vietoje atsirado visiškai neutralaus black box poreikis. Buvo kilusi mintis „Samurajaus knygą“ rodyti kokiame nors bute. Svečių kambaryje arba virtuvėje. Bet nusprendėme, kad labiausiai tiktų visiškai neutralus, nedidelis teatriukas.
- Tai pirmasis „Bad Rabbits“ projektas Kaune? Ar dėl neutralios erdvės poreikio buvo pasirinktas Kauno miesto kamerinis teatras?
– Taip, tai yra pirmas „Bad Rabbits“ kartas Kaune. Pradžioje apie Kamerinį teatrą nebuvo konkrečių minčių. Bet sužinojau apie rezidentūros programą ir pagalvojau – o kodėl gi ne? Kauno miesto kamerinis teatras buvo visomis prasmėmis atviras bendradarbiauti. Mes ištiesėme ranką – jie ją paėmė. Mums yra svarbu pamatyti publiką, pamatyti žmones, kurie ateina.
- Ar „Samurajaus knyga“ yra monospektaklis?
– Ne.
- Šiame spektaklyje pasirodys didžioji dalis „Bad Rabbits“ narių?
– Spektaklyje vaidins trys „Bad Rabbits“ partizanai: Linas Jurkštas, B.B.Tauterytė ir J.Marčėnas. Spektaklis susideda iš dviejų dalių, bet tai nereiškia, kad tai spektaklis su pertrauka. Pirmoji dalis – aplinkybės, atvedusios T.Lašą iki susitikimo su šeimininku. Čia jis per piešinius pasakoja savo istoriją. O antroje dalyje išvysime T.Lašo tėvus ir jų santykius. Sufleruoju, jog ten veiksmas vyksta nebe Lietuvoje, bet Briuselyje.
*** - Koks yra tavo vaidmuo spektaklyje „Samurajaus knyga“? Žinau, kad ten būsi berniukas, vardu T.Lašas. Tai išgalvota asmenybė ar tikra? – paklausiau J.Marčėno.
– Netikrų asmenybių nebūna.
- Vaikai kartais būna atsiskyrę dėl to, kad jaučiasi nesuprasti. Ar T.Lašas taip pat jaučiasi atstumtas aplinkinių?
– T.Lašas gyvena suaugusio žmogaus gyvenimą būdamas vaikas. Jis yra nusistatęs labai daug taisyklių, kurių nevalia laužyti. Greičiausiai jam liūdna dėl to, kad jo nesupranta. Na, neliūdna. Jis nesupranta, kodėl jo nesupranta. Nes jis mąsto taip, kaip ir turi būti.
- O tėvai supranta, kad jis yra kitoks?
– Tėvai – geriausi. Jie priima jį tokį, koks jis yra. T.Lašo akimis tėvai yra vedlys. Tėvai – ieties kotas, ant kurio užmautas ietigalis. Jo tikslas yra ietigalis – šeimininkas. Per tėvus, per jų požiūrio kampą jis brėžiasi savo gyvenimo kelią. Yra keli ingredientai, kurie sudaro T.Lašo gyvenimo istoriją: knyga, kodeksas, tėvai ir aplinka. T.Lašas yra suaugusio žmogaus prototipas, kuris modeliuoja savo gyvenimą ir gyvenimiškus siekius.
A.Jankevičius įsiterpia: “Vaikai labai greitai nori suaugti, bando žaisti suaugusių taisyklėmis.“
- Tai kokio amžiaus būtų T.Lašas, jeigu jis nebūtų įkalintas vaiko kūne? Kiek jo sielai metų?
– T.Lašui yra 10 metų, daugiau ir būti negali. Taip ant gimimo liudijimo parašyta. Kai sužinojau, kad ims interviu, važiavau namo ir galvojau, kaip reikėtų apibūdinti, kas yra „Samurajaus knyga“. Apie ką ši istorija? Ir kalbant Jurgio, o ne T.Lašo vardu.
Vienu sakiniu – vaikas atsirado tokiomis aplinkybėmis, kai jis neturėjo pasirinkimo nuspręsti, ar jo siekiamas tikslas yra teisingas. Jis savarankiškas, bet jo suvokimas yra labai paveiktas. Jis nespėjo užaugti, kad galėtų į save pasižiūrėti iš šono. Jis žiūrėjo į save iš šono pagal žaidimo taisykles, neperžengdamas taisyklių. Tai turbūt liūdniausia šios istorijos dalis.
Visas jo siekis, valingumas yra be galo žavus, užkrečiamas. Tačiau, žiūrint iš šono, tai liūdna istorija. Man dešimties metų rūpėjo smėlio dėžė ir obuoliai pavasarį. O čia žmogui rūpėjo tokie siekiai, kokių aš dar dabar neturiu.
A.Jankevičius įsiterpia: „O man rūpėjo neteisybės ir „Na palauk!“.“
- O pats nerašei dienoraščio būdamas vaikas?
– Bandžiau, bet buvo labai juokinga. Vieną dieną parašiau ir labai kvailai pasijutau. Parašiau: „Labas dienorašti, grįžau iš mokyklos. Pavalgiau plovo. Buvo skanu.“ Ir viskas, daugiau nieko neparašiau. Dabar, kai pagalvoji, koks absurdas yra dienoraštis: tu bendrauji su negyvu daiktu, galvodamas, kad tai esi ne tu. Bet iš esmės tu bendrauji su savimi. Aš negavau atgalios nieko. Pats sau nedaviau nieko ir iš to sąsiuvinio nieko negavau. Tai ir numečiau.
- Dienoraštis iš esmės yra gerai ar blogai?
– Dažnai tas dienoraštis lieka kaip palikimas tavo giminei. Jeigu tu esi pajėgus iš tikrųjų dokumentuoti, tai naudinga. Dabar dokumentuoti mums nebe taip aktualu, tarsi dienoraštis praranda savo pradinę reikšmę. Tačiau tai svarbus dalykas, galintis tapti istorija bei įkvėpimo šaltiniu.
- Tai T.Lašas – pirmasis ir paskutinis samurajus Lietuvos istorijoje?
– Taip, pirmasis samurajus Lietuvos istorijoje.
- T.Lašas sieks taip pat tapti kažkieno Šeimininku – sensėjumi?
– Taip, sensėjumi. Pati spektaklio medžiaga yra įkvėpta Samurajaus kodekso. Bet kalbama ir apie kitus dalykus, apie tai, kas supa jo kelią. Šiomis dienomis samurajumi būti labai sunku, nes šeimininkai kitokie. Kai paskutinis samurajų būrys Japonijoje prieš ginklus ėjo... Va, ten tai buvo dėl ko kovoti.
- O sutinki su teiginiu, kad tikras samurajus be Šeimininko tėra tik šuo?
– Tikras samurajus laikosi kodekso. Jeigu jis nesilaikytų kodekso, jis nebūtų samurajus. Taip, be šeimininko jis yra šuo.
- Tai galima teigti, kad T.Lašas kol kas dar jaučiasi kaip šuo, nes vis dar ieško šeimininko?
– Ne, visame kelyje jis buvo labai stiprus samurajus ir vykdė viską pagal kodeksą. Taip, kaip reikėjo vykdyti, jis tuo momentu šuo nebuvo, bet... Nenoriu visko išduoti, tegul tai būna intriga.
Spektaklio „Samurajaus knyga“ premjera. Sausio 27 d. 18 val. Kauno miesto kamerinis teatras.
