2017-ieji paskelbti Tautinio kostiumo metais, kai kurie politikai pasiūlė jais aprengti visus jaunuosius šalies piliečius.
Kas yra tas tautinis kostiumas ir kiek svarbus jis turi būti kiekvieno lietuvio gyvenime?
Apie tai – pokalbis su Kauno savivaldybės tarybos nariu, docentu Visvaldu Varžinsku ir jo žmona, mero visuomenine patarėja, šeimų ir porų konsultante, socialinių mokslų daktare Laura Varžinskiene. Sutuoktiniai tradiciniais lietuvių kostiumais puošiasi daugelyje renginių.
– Kaip vertinate dabartinį visuomenėje kilusį tautinio kostiumo sureikšminimą ir visuomenės požiūrį į tai?
Visvaldas: Svarbu suprasti, kad tautinis kostiumas nėra tik mada ar dabartinių Lietuvos partijų retorikoje pastebima populizmo išraiška. Pirminė tautinio kostiumo reikšmė – nacionalinis pamatas ir jis jokiu būdu neturėtų būti siejamas su politinių reitingų vaikymusi.
Manau, šie metai ne veltui paskelbti Tautinio kostiumo metais. Tai ne tik dėl mūsų istorijos išsaugojimo, bet ir dėl to, kad lietuviai pamažu atrastų savo etninę tapatybę – ne tą, kuri šaukia, jog „aš esu pasaulio pilietis“, bet tą, kuri dar ir mokėtų padainuoti senosios močiutės lopšinę.
Laura: Ir fakto nepaslėpsi – tautinis kostiumas tikrai populiarėja! Vis daugiau žmonių juo puošiasi, šalies tautinių kostiumų meistrai jau sulaukė didžiulio ir nuolat augančio užsakymų skaičiaus, o garsūs dizaineriai net kuria kolekcijas su tautinių kostiumų elementais.
Visvaldas: Tradicinio tautinio kostiumo dėvėjimas turėtų būti pripažįstamas kaip laisvo pasirinkimo išraiška, o aplinkiniai turi ne smerkiamu žvilgsniu tai priimti, bet suvokti, kaip sava tai gali būti.
Tuomet galėsime kalbėti ir apie pilietiškesnę mūsų visuomenę, ir daug aiškiau Lietuvos istoriją bei kultūrą suprantančius tautiečius. Galiausiai tautinis kostiumas turi tapti ne tik vis labiau populiarėjančia madinga apranga, bet ir įprastu mūsų akiai reiškiniu.
– Kiekgi tautinių kostiumų kabo jūsų šeimos spintoje?
Laura: Nors kai kam tai gali atrodyti visiška atgyvena, neįdomu, o kai kam ir netgi atgrasu, tenka pripažinti, kad šiandien tautinis kostiumas yra savotiška prabangos prekė. Tai daiktas, kuriam pagaminti reikia tikrai daug laiko, kantrybės ir kruopštaus darbo, todėl šių kostiumų gausa spintoje turbūt negali pasigirti niekas.
Kiekvienas folkloro ar tautinių šokių ansambliuose dalyvaujantis žmogus siekia pasisiūti autentišką ir originalų kostiumą. Tam būtinos konsultacijos su tautinio kostiumo meistrais. Nemažai laiko atima ir raštų, audinių spalvų sąskambių paieškos archyvuose ar kaimuose ekspedicijų metu.
Visvaldas: Taip pat labai svarbu suprasti skirtingų mūsų šalies regionų kostiumų pasiuvimo ypatumus, specifiką ir tradicijas. Pavyzdžiui, Lauros kostiumas yra XIX amžiaus aukštaitiško siuvimo. Ar galite įsivaizduoti, kad šio kostiumo detalių ir aksesuarų gamyba bei galutinis sukomplektavimas užtruko daugiau nei 4 metus?!
Mano kostiumo – Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) – gamyba taip pat užtruko daugiau nei 2 metus. Mažai kas žino, kad autentiškus vyriškus kostiumus atkurti labai sudėtinga, nes vyrai senovėje savo drabužius sąžiningai sunešiodavo iki paskutinio siūlo, todėl jų pavyzdžių nėra išlikę itin daug.
Tiesa, mūsų spintoje šiuo metu kabo net keletas vaikiškų tautinių kostiumų, nes vaikai auga taip greitai, kad juos dažnai tenka keisti naujais.
– Kada puošiatės tautiniais kostiumais?
Laura: Be folkloro koncertų ar festivalių, kurių būna tikrai dažnai, tautiniais kostiumais visa šeima būtinai puošiamės per valstybinių švenčių (Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios) minėjimus bei tarptautiniuose kultūros renginiuose, kuriuose mes reprezentuojame savo gimtąją šalį – Lietuvą.
Visvaldas: Pasipuošęs tautiniu kostiumu dalyvavau ir savo pirmajame miesto tarybos posėdyje, daviau tarybos nario priesaiką.
Vienos televizijos laidos žurnalistai paklausė manęs: „Kodėl tokioms iškilmėms pasirinkote tokį netradicinį kostiumą?“ Mano atsakymas buvo paprastas: „O kodėl jūs manote, kad Kinijoje, Turkijoje ar Italijoje siūti vyriški paprasti juodi kostiumai yra labiau tradiciniai nei šis, kurį nuo XIX amžiaus pradžios dėvėjo mūsų proseneliai ir seneliai?“ (Šypsosi.)
– Ar įžvelgiate ryšį tarp tautinio kostiumo dėvėjimo ir asmenybės formavimosi?
Visvaldas: Mėgstu sakyti, kad tautinis kostiumas yra tarsi ištisos mūsų šalies istorijos ir net kultūros pamokos. Mat dėvėdamas tautinį kostiumą pirmiausia turi suprasti ir žinoti, kokiam regionui atstovauji, kaip ir kodėl dėvimos atskiros kostiumo detalės ar aksesuarai. Tai net padeda suprasti, kaip tuo metu gyvendavo žmonės, kokie buvo jų įpročiai. Rūbai tikrai daug gali apie tai pasakyti.
Na, o kalbant apie asmenybės formavimąsi, esu visiškai įsitikinęs, kad žmonės, kurie nors kiek gilinasi į savo šalies istoriją ir kultūrą (net ir tokiu būdu kaip tautinio kostiumo dėvėjimas), yra daug labiau pilietiškesni, jie jaučia atsakomybę už mūsų visų Lietuvos ateitį.
Laura: Kitas aspektas – drąsa dėvėti tautinį kostiumą. Juk visi žinome, kaip daugelis reaguoja, kai pasakai, kad šoki tautinius šokius ar muzikuoji, – reakcija dažnai būna neigiama.
Todėl žmonės, nesidrovintys puoštis tautiniu kostiumu įvairiuose renginiuose ar iškilmėse (nors prieškariu tai buvo įprastas dalykas), viešai geba deklaruoti savo vertybes, pagarbą ir požiūrį į savo šalies istoriją bei kultūrinį palikimą. Tai labai svarbus dalykas, kai tau labiau rūpi pagarba savo kultūrai nei tai, ką žmonės pasakys.
Tautinio kostiumo dėvėjimas kartu ir įpareigoja, todėl tiek vaikai, tiek suaugusieji, pasipuošę šiais drabužiais, visada atrodo pasitempę ir sulaukia be galo daug teigiamų aplinkinių emocijų.
