Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovo atstatydinimo vajus kai kuriems kultūrininkams ima priminti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) laikų pogromus.
Regis, kultūros valdžia šiuo metu neturi svarbesnių užduočių už Gintauto Kėvišo atstatydinimą.
Specialiai tam buvo sukurpta net Profesionaliojo scenos meno įstatymo pataisa, kuria norima anuliuoti jo laimėtą konkursą į LNOBT vadovo pareigas.
Mat sumanyta anksčiau neribotą meno įstaigų vadovų kadencijų skaičių sutrumpinti iki dviejų.
Įstatymo įsigaliojimo data pritaikyta prie G.Kėvišo ketvirtosios kadencijos LNOBT pradžios – liepos 1-osios.
Po didinamuoju stiklu
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pasišovė plaukti ir į tarptautinius vandenis – ištirti G.Kėvišo ryšius su užsienyje veikiančiomis meno organizacijomis, kitaip tariant, be teisinio pagrindo ir svetur skleisti įtarimus kultūrai nusipelniusio žmogaus veikla.
Negana to, viešojoje erdvėje linksniuojamos pavardės LNOBT darbuotojų, kurie „galimai nedeklaravo interesų“. O jeigu deklaravo?
VTEK tai nesvarbu – ji vis tiek pradėjo tyrimą „dėl galimo interesų nedeklaravimo“.
Kultūros ministerijoje pradėtas dar vienas tyrimas, kurio tikslas – surasti pretekstą skirti dar vieną nuobaudą G.Kėvišui.
Tačiau net nespėjus surasti to preteksto VTEK laikinasis vadovas Virginijus Kanapinskas viešojoje erdvėje samprotauja apie „galimas taikyti drausmines nuobaudas, jei būtų pripažintas pažeidimas“.
Dėl G.Kėvišo po didinamuoju stiklu atsidūrė ir viešoji įstaiga „Vilniaus festivaliai“, mat jo rengiamas Vilniaus festivalis yra vienas šios įstaigos projektų, o G.Kėvišas – jos antraeilininkas.
Taigi paskleisti įtarimai dėl fiktyvaus antraeilininkų įdarbinimo.
Įdomiausia, kad pati Kultūros ministerija paviešino klaidinančią informaciją, esą jos pavaldiniai nacionalinių įstaigų vadovai, kurie rengia su „Vilniaus festivaliais“ garsius sostinės festivalius, įsidarbino šioje įstaigoje be leidimo.
Pati Kultūros ministerija dar nebuvo nustačiusi tvarkos, kaip tokie leidimai gaunami.
Turint galvoje pastaruosius įvykius, Kultūros pasaulio atmosferos nepavadinsi darbinga.
Tuo metu menininkus jau baigia pasmaugti mokesčiai, gyventi iš kūrybos tapo nebeįmanoma.
Neseniai literatai peticijoje pasipiktino, kad jų darbas yra prilygintas serijinei gamybai.
Vyksta susidorojimas
Panaši suirutė jau buvo 2009- aisiais, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė. O juk tada labiau nei bet kada reikėjo visuomenės vienybės.
Kultūros žmonės buvo išvadinti vagimis, tampomi po teisėsaugos institucijas. Dėl to nukentėjo Lietuvos reputacija.
„Kur tie „teisybės ieškotojai“ dabar, kai visi tyrimai baigėsi ir nebuvo aptikta jokių pažeidimų?
Šiuo metu vyksta tas pat. Kai kuriems politikams niežti nagus sukelti skandalą, nuridenti kokią galvą. Vyksta susidorojimas su „Vilniaus festivaliais“ – tam pasitelkiami iškreipti faktai, formuojama klaidinga visuomenės nuomonė“, – teigė „Vilniaus festivalių“ vadovas Remigijus Merkelys.
Ši organizacija vienija vienuolika skirtingų meno sričių renginių, kai kurie jų yra Baltijos šalių ir platesnio Rytų Europos regiono lyderiai.
Anot R.Merkelio, „Vilniaus festivaliuose“ kasmet daromas auditas – jokių rimtų pažeidimų dar nebuvo aptikta. Tačiau neseniai į viešumą buvo iškapstytas 2009-ųjų audito teiginys, esą įstaigos antraeilininkai „gauna algą nesirodydami darbe“.
Rimtu kaltinimu to nepavadinsi – nuo kada festivalius būtina rengti prie kontoros stalo, juolab kai šiuolaikinės ryšio priemonės leidžia dirbti bet kur? Tačiau sudrumsti vandeniui viskas tinka.
„Kultūros pasaulis stumiamas į politikavimą ir melagingos informacijos paneiginėjimą, užuot įvertinus įstaigų veiklą.
Publikos gausa, įgyvendintos programos, rinktiniai atlikėjai viską pasako apie „Vilniaus festivalius“. Tačiau nepagrįsti išpuoliai gali neigiamai paveikti Vilniaus politikų požiūrį į šią įstaigą, pakenkti visam sostinės kultūros gyvenimui“, – piktinosi R.Merkelys.
Pavydas dėl kitų laimėjimų
„Kai kam Lietuvoje, kaip visada, labai pavydu dėl kitų laimėjimų – norisi sumenkinti kitų sugebėjimą įsiveržti į globalią rinką ir rengti didelius tarptautinius projektus. Tarptautinio kalibro reiškiniai nuolatos menkinami. Norime likti būrai“, – ironizavo Nacionalinės filharmonijos vadovė ir Vilniaus festivalio vykdomoji direktorė Rūta Prusevičienė.
Ji papasakojo, kad 2018 metais latviai ir estai rengs didelius muzikos sezonus Vašingtono Kennedy centre. Lietuviai taip pat turėjo tokią galimybę, bet šios idėjos šalyje niekas nepalaikė. Daug skalambyta apie nepaprastą valstybės 100-mečio programą, bet iš didelio burbulo išėjo šnipštas.
„Jaučiame visišką nepasitikėjimą viskuo. Dėl kiekvieno judesio už Lietuvos ribų reikalaujama užpildyti šūsnį raštų, o mūsų kaimynai laisvai keliauja darbo reikalais ne tik po Europą.
Taikliai pastebėjo buvęs ilgametis Londono „Barbican“ centro direktorius, kad dėl kultūros finansų nuolat vyksta mūšiai, o iš tikrųjų tie finansai yra labai nedideli ir skaidrūs. Juk įvyksta viskas, kas būna suplanuota, rezultatai kasmet gerėja – pritraukiamos tarptautinės lėšos, publikos susidomėjimas renginiais auga.
Tačiau pas mus niekas nenori to girdėti. Mums saugiau likti savo mažame pasaulėlyje su vietiniu mentalitetu – nesiekti aukštų standartų, į kuriuos reikia investuoti“, – apgailestavo R.Prusevičienė.
Ieško optimizmo
Filharmonijos direktorė abejoja ir tuo, kad sumanymas apriboti meno įstaigų vadovų kadenciją teigiamai paveiks kultūrą.
Anot jos, daugelio žymiųjų institucijų, tarp jų – Niujorko „Carnegie Hall“ ir „Metropolitan Opera“, svarbiausios Belgijos koncertų salės „Bozar“, vadovai dirba jau daugiau kaip dešimt metų. Jų veikla sėkminga, todėl nematoma prasmės ieškoti pamainos.
„Kultūros reiškiniai yra ilgalaikiai, tam reikia tęstinumo. Kontaktai ir įdirbis šioje srityje gali duoti daug naudos valstybei ir miestui“, – neabejojo R.Prusevičienė.
Neseniai Filharmonijoje viešėjęs naujojo Vroclavo muzikos forumo direktorius, dirigentas Andrzejus Kosendiakas pasakojo ilgus metus padedamas užsienio kolegų tyrinėjęs tokio modernaus muzikos komplekso galimybes Vroclave. Ir ištisus dešimt metų statant forumą jį palaikė miesto ir regiono valdžia, Kultūros ministerija.
Įdomu, kaip tikimasi pastatyti naują koncertų salę Vilniuje, kur taip menkai vertinami kultūros laimėjimai, o politikai tarsi varžosi, kas daugiau nukirs priešų galvų?
„Gali būti, kad kultūros lauko kedenimu dangstomos labai rimtos valstybės problemos, norima užleisti jas dūmų uždanga, kaip per didžiąją krizę 2008-aisiais, – svarstė R.Prusevičienė. – Daug visko patyrėme, todėl sugebame ir dabar nepanikuoti, nesileisti išmušami iš vėžių.
Argi ne optimistiškai nuteikia faktas, kad greitai jau 21 kartą „Vilniaus festivaliai“ pakvies publiką į „Naujojo Baltijos šokio“ ir Vilniaus festivalius?“
