Archeologų komandai vadovavusio dr. Lino Girlevičiaus teigimu, jau nuo XIV a. būsimo muziejaus vieta buvo istoriškai svarbi Vilniaus miestui. Manoma, kad tuo metu sklype galėjęs būti pylimas, kurio menamos liekanos aptiktos po buvusio „Lietuvos“ kino teatro pastatu. XVI a. pradžioje Vilniaus miestą apjuosus gynybine siena šalia būsimo MO muziejaus buvo vieni iš miesto vartų – Trakų vartai.
Nuo XVI a. pradžios Vingriai tapo pagrindiniu vandens tiekimo šaltiniu vilniečiams.
„Didžioji miesto dalis – smėlynai, taigi viduramžiais kasti individualius šulinius buvo sudėtinga, vandentiekis tapo itin svarbia miestiečių gyvenimo dalimi. Vietovė už gynybinės sienos iki XVII–XVIII a. buvo neužstatyta, todėl čia laisvai tiestos vandentiekio trasos. XVI a. pradžioje, Aleksandro Jogailaičio valdymo laikais, pertvarkant miestą, vandentiekio eksploatavimo teisės buvo perduotos domininkonams. Senoji sistema veikė iki XIX a., viena vandentiekio trasų tuomet nuo Vingrių tęsėsi iki Šv. Ignoto kareivinių – dabartinės LR Krašto apsaugos ministerijos“, – pasakoja L. Girlevičius.
Nors XX a. vid., statant kino teatrą „Lietuva“, Vingriuose buvo nukasta didelė dalis kultūrinių sluoksnių, archeologams pavyko rasti nesuardytą sluoksnį, išsaugojusį įdomius radinius.
„Šiame sluoksnyje išliko ne tik vandentiekio trasos, bet ir itin ankstyvo laikotarpio gynybinio pylimo liekanos. Istoriniai šaltiniai rodo, kad toks pylimas egzistavo kažkur už pranciškonų vienuolyno, tačiau iki šiol jis nebuvo itin gerai identifikuotas. Manoma, kad prie šio pylimo galėjusi vykti Vilniaus gynėjų kova su kryžiuočiais“, – apie netikėtą istorinį palikimą kalba archeologas.
Būsimo muziejaus vietoje archeologams taip pat pavyko rasti istorinių monetų – tikėtina lietuviško ilgojo fragmentą, LDK Vytauto denarą, Žygimanto Augusto obolą, papuošalų. Krosnių fragmentai patvirtina, kad šiame sklype užsiimta gamybine veikla – žiesta keramika, nes šalia nestigo molio ir vandens. XIX. a. vid. istoriniai planai rodo, kad Vingriuose pranciškonai veisė daržus, o šalia, dabartinės Purvynės gatvės vietoje, tekėjo upelis, XIX a. nukreiptas į kolektorių.
MO muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės teigimu, archeologiniai kasinėjimai – itin svarbi statybų proceso dalis ir svarbus miesto istorijai pasakojimas.
„Kasinėjimai patvirtino šio sklypo istorinę svarbą vilniečių gyvenimui. Gynybinis pylimas, vandentiekis, gamybinė veikla – neatsiejama viduramžių ir vėlesnio laikotarpio miestiečių gyvenimo dalis. XX a. čia gyvavo svarbi kultūrinė erdvė, taigi turime rimtą užduotį – ne tik kaupti miesto istoriją, bet užtikrinti tęstinumą ją kurdami.“, – sako M. Ivanauskienė.
Pasak direktorės, kasinėjimai bus baigti kartu su pirmo aukšto statybomis. Iki rugpjūčio bus statomos antro aukšto sienos. Planuojama, kad iki vasaros pabaigos iškils 60 proc. pastato. Iki spalio pabaigos ketinama visiškai baigti trečio aukšto statybų etapą, uždengti stogą ir įstiklinti pastatą.
Nuo 2009 m. iki atidarymo MO muziejus veikia kaip „muziejus be sienų“ – įgyvendina visuomenei ir miesto svečiams atvirus kultūrinius projektus („Literatų gatvė“, „Vilniaus kalbančios skulptūros“, „Keliaujantis muziejus“), leidžia meno edukacijai skirtas knygas. Būsimo muziejaus pagrindą sudaro nuosekliai kaupiama Lietuvos meno nuo 1960-ųjų iki šių dienų kolekcija. Šiuo metu joje yra daugiau nei 4300 tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros, videomeno ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pripažintų menininkų kūrinių.
