„Juk būtent kompozitoriaus Ch.Gounod ir jo „Fausto“ laikais tamsias Paryžiaus gatves pakeitė ką tik išrastos elektros apšviesti bulvarai, į vidų sugynę visas kurtizanes. Iš to ir ėmė rastis kabaretai, o mūsų spektaklyje būtent čia vykstanti scena yra bene pati įspūdingiausia“, - aiškino VCO meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė.
Pasak jos, apgyvendinti „Vagos“ knygyno langus gyva instaliacija buvo ir daugiau priežasčių; juk viskas prasidėjo nuo knygos - visiems puikiai žinomos W.Goethe‘s klasikos ir niekam negirdėtų tikrų gydytojo Fausto istorijų ir klajonių, aptiktų ir užrašytų istorikų.
„Knyga visuomet įkvepia menininkus žygiams, kurių metu net ir nuobodžiausia, o taip pat rimčiausia istorija tampa patrauklia ir aktualia šiandien, žygiams, kurių metu knygų personažai „išlipa“ iš puslapių. Sunku būtų paneigti, jog būtent ryškiausi, etaloniniai klasikos kūriniai savyje talpina ne tik tauriąsias, bet ir laukines, nepažabotas žmogaus puses“ – dėstė D.Ibelhauptaitė.
Faustas gyvenimo pabaigoje taip pat troško būtent kūniškų malonumų, - tai ir tapo visos istorijos varikliu. VCO trupės spektaklyje kūniškumą, seksualumą ir geismą geriausiai atskleidžia jauno, talentingo britų choreografo Johno Rosso darbas. Tiek kabareto šokiai, tiek aistra alsuojanti Valpurgijos naktis premjerose nepaliko abejingų.
Pasak paties menininko, „Fausto“ istorija jį įkvėpė kurti ryškius ir nevienaprasmius vaizdinius, kurie ne iliustruotų įvykius, o įtrauktų žiūrovą savo atmosfera ir pojūčiais.
Taip, iš knygos, per operą, į šventišką Gedimino prospektą, penktadienio vakarą ištrūko dekadentiškojo „Fausto“ kabareto merginos, traukusios praeivių dėmesį. Šokėjos vilkėjo kabareto scenos kostiumus, sukurtus aukščiausiu britų teatro „Olivier“ įvertinimu apdovanoto Jono Morrellio.
Britų dailininkas VCO dešimtmečio pastatymui iš viso dovanojo apie 200 originalių savo fantazijos vaisių, kuriuos išvysti bus galima jau greitai Kongresų rūmuose.
