Juk dar kovo pabaigoje, kai Kultūros ministerijos komisija tyrė buvusio teatro vadovo Gintauto Kėvišo „galimus darbo drausmės pažeidimus“, buvo pradėta purenti dirvą dabartinio laikinojo LNOBT vadovo Sigito Žutauto atėjimui. Jau tada Kultūros ministerija kreipėsi į specialiąsias tarnybas dėl jo patikrinimo. Tai atskleidė pati ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, praėjusią savaitę atsakinėdama į Seimo narių klausimus.
„Vadovaudamasi gerąja vadybos praktika, rengiausi blogiausiam scenarijui, jei komisija rekomenduotų atleisti tuometinį generalinį direktorių“, - aiškino ministrė. Ir nuoširdžiai pasistengė, kad direktorius būtų atleistas: specialiai pakeitė Profesionaliojo scenos meno įstatymą, anuliavo jo laimėtą konkursą ketvirtajai kadencijai, kreipėsi į kitas institucijas, kad padėtų jį nubausti vis už tą patį – sandorius su savo sūnaus vadovaujama įmone, nuo kurių nusišalino.
Prastumti niekam nežinomą meno sluoksniuose bankininką S.Žutautą į LNOBT laikinus vadovus buvo paprasčiau. Tereikėjo pačiai inicijuoti Konkursų į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų bei koncertinių įstaigų vadovų pareigas tvarkos aprašo 35 punktą, kuris praplėtė įstaigų vadovų priėmimo į darbą sąlygas. Vyriausybė jį patvirtino balandžio 26-osios nutarimu.
Taigi L.Ruokytė-Jonsson galėjo vien tik savo nuožiūra, be jokių papildomų reikalavimų įdarbinti laikinuoju LNOBT vadovu S.Žutautą. Bent jau taip ji tvirtino Seime. Tiesa, šį penktadienį grupė Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį teismą, prašydami ištirti, ar minėtas aprašo punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principams.
Įdomiausia, kad vienašališkai kultūros ministrės vadovauti didžiausiam šalies teatrui paskirtas bankininkas nedelsdamas ėmėsi svarbių struktūrinių reformų. Iki šiol LNOBT vadovaudavo žmonės, išmanę ir meno vadybą, kūrybos niuansus, ir finansus. Laikinasis teatro vadovas S.Žutautas nukirto šią tradiciją – dar netapęs tikruoju vadovu, jis atskyrė direktoriaus ir meno vadovo pareigybes.
Ką tai reiškia? Tai, ką darė vienas vadovas, S.Žutauto patvarkymu, nuo šiol turėtų daryti du. Kadangi jis pats pagal naują struktūrą atsiribojo nuo meno reikalų, išeitų, kol neįvyko meno vadovo konkursas, lyg ir niekas teatre už meno reikalus neatsako.
Ar vykstančiame konkurse į LNOBT vadovus yra renkamas G.Kėvišo, ar S.Žutauto įpėdinis, neaišku, - jų statusas skirtingas. Visuomenei reikėtų tai žinoti, o konkurso aplinkybės taip stropiai slepiamos, jog lieka tik spėlioti, ką mala konkurso girnos. Gal S.Žutauto apskritai nė neketinama perrinkinėti?
Tačiau domėtis konkurso reikalais griežtai draudžiama! Tereikėjo Seimo nariui Vytautui Juozapaičiui žioptelėti, kad žino kažką konfidencialaus, ir girnos sustojo – konkursas penktadienį atidėtas. O Seimo kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis suskubo aiškinti žiniasklaidai, kaip svarbu neatskleisti „konkurse dalyvaujančių asmenų, komisijos narių pavardžių, konkurse užduodamų klausimų ir daug kitų konkurso aplinkybių“. Esą tai užtikrins konkurso skaidrumą.
Nejaugi? O kas užtikrins, kad jo baigtis nebus surežisuota iš anksto? Dar keistesnis atrodo R.Karbauskio graudenimas, jog kolegos domėjimasis konkursu pakenkė „Lietuvos įvaizdžiui tarptautinėje bendruomenėje“, mat konkursas yra tarptautinis.
Tas jo tarptautiškumas pasireiškė nebent tuo, kad Kultūros ministerija informaciją apie konkursą paskelbė keliuose tarptautiniuose profesiniuose portaluose anglų kalba. Tačiau atsiliepus vieninteliam užsieniečiui – garsiam Latvijos meno vadybininkui, buvusiam ilgamečiui Latvijos nacionalinės operos vadovui Andrejui Žagarui, kuris buvo idealus pretendentas į pareigas, konkurso vartai jam užsitrenkė. Mat pretendentai turi puikiai mokėti lietuvių kalbą, o A.Žagaras gali bendrauti su lietuviais tik angliškai arba rusiškai.
Kam tuomet apskritai reikėjo skelbimų anglų kalba? Tačiau ieškoti racionalumo Kultūros ministerijos veiksmuose – dažnai bergždžias reikalas. Tad tiesiog pasijuokime iš LNOBT vadovo rinkimų serialo absurdo. Laukite tęsinio.
