2016 m. minint B.Pilsudskio gimimo 150 metų jubiliejų, Tatrų Tyto Chalubinskio muziejus Zakopanėje parengė parodą, skirtą šiam nepaprastam žmogui – tremtiniui, iškiliam mokslininkui, etnografui, tyrėjui ir kankiniui, lietuvių etninės kultūros populiarintojui. Vilnietiškoji parodos versija yra Lenkijos instituto Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus ir Tatrų muziejaus Zakopanėje bendro darbo rezultatas.
B. Pilsudskio amžininkai lietuviai Adomas Varnas, Juozas Purickis ir Martynas Yčas savo prisiminimuose ypač akcentavo nuoširdų B.Pilsudskio humanizmą, toleranciją ir meilę visų skirtingų kultūrų ir tautybių atstovams. Praėjus 100 metų nuo jo mirties, simbolinę vertę įgyja 1911 m. B.Pilsudskio išleistame Giliakų poezijos veikale įrašyti žodžiai: „Jums, mano brangūs tautiečiai mylimoje Lietuvoje, kurių ilgėjausi savo jauna, mylinčia širdimi ir kurių vis dar ilgiuosi – po dvidešimt kelių metų, skiriu šį savo darbą.“
B.Pilsudskis gimė 1866 m. lapkričio 2 d. Lietuvoje, Zalavo dvare, Švenčionių paviete, netoli Pabradės, gausioje 12-os vaikų šeimoje. Jo tėvo, senos bajorų Giniotų giminės, o iš motinos pusės Bilevičių giminės šaknys – Žemaitijoje. Tuo metu buvo madinga dviguba kilmė – gente lituanus, natione polonus. Gal todėl, sielos gilumoje jausdamas dvilypumą, jaunystėje rašė: „Kas esu, lenkas ar lietuvis?“. B.Pilsudskis dažnai mėgdavo prisistatyti lietuviu, žemaičiu, o nuo 1916 m. tapo Ginet-Pilsudski. Jis buvo žmogus su įtvirtinta etnine tapatybe, tuo pat metu ir lietuvis, ir lenkas.
1877 m. sudegus dvarui, Pilsudskių šeima persikėlė į Vilnių. XIX a. pab. augant pasipriešinimui monarchijai, plito anticarinės idėjos, kurios pavergė ir B.Pilsudskį. Vilniuje su jaunesniuoju broliu Jozefu (būsimu maršalu) įkūrė savišvietos būrelį „Spojnia“, o nuvykęs studijuoti teisės į Sankt Peterburgą, aktyviai įsitraukė į organizacijos „Narodnaja volia“, ketinusios nužudyti carą Aleksandrą III, veiklą.
1887 m. kartu su Lenino broliu B.Pilsudskis Rusijos valdžios buvo nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista 15 metų katorgos. Tremtyje Ramiojo vandenyno saloje Sachaline, dar vadintoje Katorgininkų sala, susidomėjo vietinių tautų kultūra. Kaip savamokslis mokslininkas tyrinėjo nykstančių genčių – ainų, nivchų (gilakų) ir orokų – gyvenimą, kalbą, papročius, dvasinę kultūrą ir tradicijas. Jo darbai padėjo pamatus svarbiems etnologijos ir kalbotyros tyrimams.
Grįžęs iš tremties į Europą, su pertraukomis gyveno Zakopanėje (1906-1914 m.), tyrinėjo Tatrų kalnų regiono folklorą. Tuo tikslu 1911 m. jis įkūrė Etnologijos tyrimų skyrių prie Tatrų draugijos. Taip pat prisidėjo prie Tatrų Tyto Chalubinskio muziejaus Zakopanėje kūrimo.
Tačiau kad ir kur B.Pilsudskis gyveno, Lietuva, gimtoji žemė, visada buvo jo mintyse. 1912 m. ruošdamas ainų tautos kalbos ir folkloro studiją, jis prisimena: „Nuolat svajodamas apie grįžimą į tėvynę, stengiausi kuo dažniau užmiršti, kad esu tremtinys, <...> atplėštas nuo visko, kas man brangu.“ Neatsitiktinai parašė ir esė apie tai, kas gražiausio ir įspūdingiausio buvo Lietuvoje, – lietuviškus kryžius. Esė 1916 m. prancūzų kalba buvo išspausdinta Šveicarijoje, o 1922 m. lenkų kalba atskira knygele išleista Krokuvoje.
Paroda sudaryta iš trijų teminių blokų.
Tremtį Sachaline, B.Pilsudskio susidomėjimą vietinių salos gyventojų kultūra reprezentuoja jo darytos ainų ir gilakų nuotraukos. Šioje dalyje eksponuojamas šiais laikais surinktų ainų kultūros artefaktų rinkinys ir B.Pilsudskio portretas su aino drabužiais, nutapytas 1912 m. dailininko, fotografo, liaudies meno rinkėjo ir puoselėtojo A.Varno ir po daugelio paieškų surastas Lenkijoje 2015 m.
Beje, paveikslo istorija labai įdomi. Gyvendamas Krokuvoje ir Zakopanėje, B.Pilsudskis bendravo su įvairiais žmonėmis. A.Varnas prisimena, kad 1912 m. jiems susitikus B.Pilsudskis papasakojo apie savo gyvenimą Tolimuosiuose Rytuose, nuveiktus darbus, parodė parsivežtus eksponatus. A.Varnas susidomėjo tautiniu ainų kostiumu ir paprašė B.Pilsudskį su juo pozuoti portretui. Portretas tais pačiais metais buvo eksponuotas parodoje Zakopanėje, o 1927 m. Lietuvoje.
Gyvenimą Zakopanėje 1906-1914 m. reprezentuoja archyvų medžiaga bei B.Pilsudskio, žmonių, su kuriais jis dirbo, ir vietų, kuriose lankėsi, nuotraukos. Foną tam sudaro Zakopanės, Tatrų ir kalniečių nuotraukos iš XIX a.-XX a. pradžios, taip pat tautiniai drabužiai ir rankdarbiai iš Podhalės – regiono, tuo metu B.Pilsudskiui buvusio jo etnologijos tyrimų vieta.
Etnografinė kolekcija, B.Pilsudskio surinkta Tatrų muziejui Podhalėje, Spiše ir Oravoje – Tatrų papėdėje plytinčiuose Lenkijos regionuose – yra ypatinga parodos dalis. Joje eksponuojama 150 etnografinių objektų, B.Pilsudskio dėka papildžiusių Zakopanės muziejų rinkinius.
