Pernai pristatyta kompanijos „Singing Fish“ prodiusuojamo ir LRT televizijos transliuojamo filmų ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“, skirto valstybės 100-mečiui paminėti, pirmoji dalis sulaukė didelio žiūrovų dėmesio.
Praėjusį sekmadienį prezidento Aleksandro Stulginskio portretu pradėta antroji filmų ciklo dalis, kurioje bus pasakojama apie dešimt įtakingų XIX–XX a. asmenybių, prisidėjusių prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Režisierių Alvydo Šlepiko ir Lauros Paukštės filmuose žiūrovai bus supažindinami su istorijos vadovėliuose neaprašytais ir mažai žinomais faktais.
Rašytojas ir visuomenės veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas, publicistė ir politikos veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, spaustuvininkas, leidėjas, signataras Saliamonas Banaitis, filosofijos daktaras, kurio ranka parašytas Vasario 16-osios Akto tekstas, Jurgis Šaulys – tik dalis asmenybių, kurias LRT žiūrovai jau netrukus išvys televizijos ekranuose.
„Asmenybes atsirenkame pagal tai, kiek jos įdomios, kiek nuveikusios Lietuvai, kiek apie jas žinome. O juk yra tokių žmonių, apie kuriuos faktiškai nieko nežinome.
Štai šiemet sukūrėme filmą apie S.Banaitį, apie kurį žinojome tik tiek, kad jis yra Vasario 16-osios Akto signataras. Pasirodo, tai labai įdomi asmenybė, žiūrovai tai irgi sužinos“, – pasakojo režisierė L.Paukštė.
Filmuose istoriniai kadrai, nuotraukos, dokumentai derinami su vaidybinėmis scenomis, istorikų, kitų specialistų komentarais – interviu paprastai imami iš 5–6 pašnekovų. Tarp filmų herojų yra ir tokių, apie kuriuos archyvuose pavyksta ne kažin ką surasti.
Pasak L.Paukštės, pasitaikė, kad jie turėjo tik dvi archyvines herojaus nuotraukas, o filmas trunka 45 minutes. Ką daryti? Sukosi kitais būdais – įtraukė daugiau vaidybinių scenų, modeliavo, kaip žmogus galėjo elgtis tam tikromis sąlygomis, kūrė asociatyviniu principu.
Įkūnyti istorines asmenybes kviesti ir garsūs aktoriai, ir mažiau žinomi, bet turintys panašumo į prototipus, žmonės. Antai prezidentą A.Stulginskį vaidino aktorius Ramūnas Cicėnas, į J.Tumą-Vaižgantą persikūnijo Andrius Bialobžeskis, J.Šaulį - Vidmantas Fijalkauskas.
Vienas filmų ciklo konsultantų ir komentarų autorių istorikas A.Kasparavičius pristatydamas naująsias serijas pabrėžė, kad totaliai kaimietiškoje Lietuvoje elitas, kuris kūrė valstybę, buvo labai europietiškas – kalbėjo keliomis kalbomis, suprato Europos politiką.
„Mane žavi tų žmonių pilietiškumas: jie gyveno ne tik dėl savo kišenės, bet ir dėl valstybės, o tą savo meilę šaliai įkūnijo konkrečiais darbais.
Mane taip pat žavi jų vidinė elegancija: jie mokėjo gerai rengtis ir puikiai elgtis kompanijoje, natūraliai bendrauti ir su karaliais, ir su kitais Europos valstybių politikais, nors dauguma buvo pirma antra karta nuo žemės.
Tačiau išsilavinimas, kurį buvo gavę Sankt Peterburgo, Maskvos, Varšuvos universitetuose, vėliau doktorantūras baigę kituose Vakarų Europos universitetuose, iš jų suformavo tokias asmenybes, kuriomis Lietuva galėjo didžiuotis, kurie buvo pajėgūs sukurti Lietuvą“, – kalbėjo A.Kasparavičius.
Kartu istorikas filmų ciklo kūrėjams netikėtai papriekaištavo: „Jei pridėtumėte aistros, nuodėmės, būtų geriau.“
Anot A.Kasparavičiaus, visi prezidentai, ministrai, bankininkai, karininkai, diplomatai buvo gyvi žmonės iš kūno ir kraujo, o ne ikonos, nudailintos ir sukurtos pagal griežtus kanonus.
„Kai skaitai dokumentus, matai gyvus žmones, – tikino istorikas. – Be to, dokumentai dažnai fiksuoja daugiau politinės veiklos klaidų negu pozityvių dalykų. Kuriant filmą lieka iš esmės tik pozityvūs dalykai, ir tie patys dar pagražinti, o klaidos drama atsiduria už kadro.
O juk žmogus padaro klaidą, graužiasi, išgyvena, nelygu asmenybė, bando ištaisyti, nuo jos atsiriboti ar suversti kaltę kitiems.
Mes juk ir Vilnių praradome, ir Klaipėdą praradome 1939 m., ir buvo daug kitų dramatiškų dalykų.
Man norėtųsi, kad, minint valstybės šimtmetį, būtų matomos visos buvusios valstybės spalvos. Jos buvo ne tik rožinės, kokias mėgsta 7–8 metų mergaitės, buvo ir juodų, raudonų, labai aštrių. Šito šiek tiek pasigendu.
Dabar žiūrint šio projekto filmus viskas aišku: mes esame geri, jie – blogi. O išties gyvenimas ir istorija yra kur kas sudėtingesni, ir tas sudėtingumas liudija jos grožį. Taigi aš už gražesnį kiną.“
