Jo proga VCO kolektyvas nepabijojo dar didesnio iššūkio ir padovanojo publikai įvairiomis prasmėmis brangiausią savo darbą, kurio pažibomis tapo pagrindines partijas meistriškai įkūnijęs Edgaro Montvido ir Almo Švilpos duetas, pasirodysiantis ir vasario mėnesio spektakliuose.
200 kostiumų ir 30 sekundžių persirengti
„Faustas“ VCO kolektyvui yra išskirtinis, labai svarbus, net kertinis pastatymas, emociškai prilygstantis pirmajai „Bohemai“. 10 metų teatro kolektyvo intensyviame gyvavime yra daug, todėl norėjosi pirmąjį dešimtmetį atšvęsti su tokiu kūriniu, kuris taptų didžiausiu iššūkiu ir atvestų kolektyvą prie visapusiškos ribos: galimybių, emocinių ir materialinių išteklių... Kitaip tariant, būtų išbandymu, taptų aukščiausia profesionalumo kartele tiek mūsų solistams, tiek visam kūrybiniam kolektyvui. Maža to, opera su baletu! Kas galėjo pamanyti, kad Kongresų rūmų scenoje įmanoma sutalpinti baletą? Pasirodo, kai labai nori – viskas įmanoma“, – kalbėjo D.Ibelhauptaitė.
„Faustas“ yra brangiausias VCO spektaklis. Jį kūrė per 300 žmonių. Vien britų scenografo Dicko Birdo sudėtinga dekoracija kečiasi 6 kartus. Ir tai vyksta scenoje, kuri neturi jokių techninių galimybių, o tą daro net 8 scenos darbuotojų komanda ir du spektaklio vedėjos asistentai, kurie dar ir nematomai darbuojasi neegzistuojančiuose Kongresų rūmų užkulisiuose. Scenose yra tūkstančiai smulkiausių rekvizito detalių ir visos jos kiekviename spektaklyje atkuriamos taip tiksliai, kaip tapytame paveiksle.
Tačiau tai – dar ne viskas! Kiekviename „Fausto“ spektaklyje dalyvauja 12 tarptautinės klasės solistų, kurių dauguma specialiai skrenda į Lietuvą būtent šiems spektakliams, taip pat – 58 choro artistai iš Kauno valstybinio choro ir VCO ansamblio, net 12 baleto artistų... Ir visi jie turi net ne po vieną kostiumą, kurio autorius – geriausiu Britanijos teatro dizaineriu pripažintas Jonas Morrellis!
Tad beveik 200 kostiumų scenoje ir už jos keičiasi stebuklingu greičiu, o visus įvaizdžių pokyčius įgyvendinti skuba daugybė grimo meistrų ir kostiumininkių. Ir net ne todėl, kad atlikėjai čia elgiasi „žvaigždiškai“, – tiesiog daugelis kostiumų yra tokios sudėtingos konstrukcijos, kad ir lėčiausiai vienas jo neapsivilksi. O ką jau kalbėti apie momentus, kaui visam kostiumui pakeisti skirtos tik 30 sekundžių.
Derėtų nepamiršti ir ryškiausios, tačiau dažnai neįvertinamos šviesų komandos, kuri turi sekundžių tikslumu idealiai atlikti vieno geriausių pasaulyje teatro šviesų dailininko Peterio Mumfordo kurtą šviesų partitūrą, sudarytą iš poros šimtų skirtingų pozicijų.
Na ir, žinoma, net 70-ies atlikėjų Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, kurio muzikavimas ir aukšto profesionalumo darbas sudėtingomis Kongresų rūmų „buitinėmis“ sąlygomis jau yra tapęs visų VCO pastatymų ašimi.
Brangiausi dėmenys – neįkainojami solistai
Opera nuo dramos teatro skiriasi tuo, kad kam nors scenoje nepavykus, iškilus netikėtai kliūčiai, dramoje visuomet galima improvizuoti, nes nėra laiko limito, išreikšto muzika. Operoje viskas turi veikti šveicariško laikrodžio tikslumu, – prieš kelis šimtmečius parašyta kompozitoriaus muzika turi savo ritmą ir išsidėstymą laike, kurio niekas nebepakeis.
„Todėl man operos spektakliai prilygsta lėktuvo skrydžiui per Atlantą. Durims užsidarius, spektaklis prasideda ir bandyti atidaryti langą, duris ar kaišioti kojas nėra patartina“, – juokėsi D.Ibelhauptaitė.
Daugybė operos žanro dėmenų, specifiniai reikalavimai ir tradicijos sudaro visumą, kuri ir paverčia ją brangiausiu pasaulyje menu.
Tačiau visi prodiuseriai ir vadybininkai palinksėtų galvomis, kad ne ką mažiau išteklių atsieina parengti tobulą solistų ansamblį, ypač dirbant su tarptautiniais vardais. Taip darbas vyksta ir VCO kolektyve prieš „Fausto“ spektaklius. Čia nenutrūkstamai diskutuojama apie susikertančius tvarkaraščius, sprendžiami aukštosios matematikos uždavinių verti rebusai, kuriuose dalyvauja savo darbovietes nuo Vilniaus iki Niujorko „Metropolitan Opera“ turintys solistai. Jų skrydžiai, apgyvendinimas, repeticijos ir pasirodymai scenoje kainuoja nemažai, tačiau visuomet suteikia tik aukščiausius rezultatus.
„Labai didžiuojamės, kad scenoje galime turėti tokius solistus kaip E.Montvidas, A.Švilpa, Laimonas Pautienius, kurie dirba ir gyvena užsienyje, o kartu su jais Ieva Prudnikovaitę, Tadą Girininką, Sankt Peterburgo Marijos teatro solistę Jekateriną Gončiarovą ir jau trečią kartą grįžtantį Faustą – Diego Silvą – jauną tenorą, jau debiutavusį „Metropolitan Opera“.
Džiugu bus išvysti ir nepakartojamą Vidą Miknevičiūtę, atvyksiančią vieninteliam vakarui, – paskutinį kartą su ja matėmės „Onegino“ spektakliuose, kuriuose ji nepriekaištingai atliko Tatjanos vaidmenį, o visai neseniai sėkmingai pasirodė kaip Margarita Rygos operoje“, – kaip visuomet pasididžiavimo būriu puikių atlikėjų neslėpė D.Ibelhauptaitė.
