Pasigilinus į Lietuvos patrioto, pedagogo, krepšinio pradininko, žymaus gydomosios kūno kultūros specialisto biografiją, visą per 82 metus jo nueitą gyvenimo kelią, kupiną prasmingų darbų, įvairiapusės veiklos ir iniciatyvų, apima pasididžiavimo jausmas, kad ši stipri, šviesi asmenybė yra būtent Lietuvos turtas.
O druskininkiečiams ir garbė, ir pareiga puoselėti jo atminimą. Juk Druskininkuose K.Dineika praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, atkūrė ir išpuoselėjo tuometį Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parką, dabar jo garbei ir atminimui pavadintą K.Dineikos sveikatingumo parku. Druskininkuose, senosiose kapinėse, jis atgulė ir amžinojo poilsio.
Mokė asmeniniu pavyzdžiu
K.Dineikos gimimo 120-ąsias metines planuojama paminėti tam skirta konferencija, parodomis, sporto varžybomis, gimnastiada ir daugybe kitų renginių. Ketinama K.Dineikos sveikatingumo parko prieigose pastatyti bareljefus, skirtus įamžinti parko kūrėjus K.Dineiką ir Eugeniją Levicką.
Pasak Druskininkų savivaldybės mero pavaduotojo Lino Urmanavičiaus, šiandien daug kalbama apie sveiką gyvenseną, mitybą, judėjimo naudą, o būtent to savo asmeniniu pavyzdžiu visus mokė sveikos gyvensenos pradininkas K.Dineika.
„Druskininkuose K.Dineika kūrė sveikatingumo parką, ypač daug dėmesio skyrė gydomosioms procedūroms. Gydymas buvo paremtas gamtiniais veiksniais: oru, saule, vandeniu, taip pat mankšta. Kurortui ir dabar tai aktualu.
K.Dineikos knygomis apie gydomąją kūno kultūrą visoje Lietuvoje ir šiandien remiasi gydytojai, kineziterapeutai. Daug kas užmiršo, kad K.Dineika yra Lietuvos krepšinio tėvas, pirmasis paskatinęs lietuvius žaisti šį žaidimą, šiandien vadinamą antrąja šalies religija. Tikiuosi, kad šis K.Dineikos indėlis bus įvertintas ir ateityje ras savo vietą Lietuvos sporto istorijoje“, – kalbėjo L.Urmanavičius.
Vadintas stebukladariu
Prisiminimus apie K.Dineiką papasakojo druskininkietis, gydytojas, psichologas-psichoterapeutas Zenonas Streikus.
„Mūsų bičiulystė, prasidėjusi nuo 1977-ųjų, tęsėsi iki pat K.Dineikos mirties. Mus supažindino gydytojas Algimantas Kačergius. Džiaugiuosi, kad buvau vienas iš tų žmonių, kurie galėjo užeiti pas K.Dineiką į namus ir bendrauti asmeniškai. Jo buitis buvo labai paprasta. Daug knygų. Šeima gyveno dabartinėje Vytauto gatvėje, trijų kambarių bute, daugiaaukštyje prieš dabartinį prekybos centrą.
Teko būti šalia ir tą naktį, kai K.Dineika pateko į reanimaciją dėl širdies priepuolio... K.Dineika visą gyvenimą, net ir būdamas reanimacijoje, išlaikė humoro jausmą, smalsumą. Jį laikau savo mokytoju.
Man tik skaudu, kad šiandien daugelis žavisi užsienio specialistais. O juk daugelį pradmenų, įžvalgų K.Dineika jau buvo mums pateikęs. Jis buvo tokia asmenybė, apie kurią sovietiniais metais buvo nevalia kalbėti. Nes jis, kaip aktyvus visuomenininkas, didžiulį įdirbį turėjo jau ikikarinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
K.Dineika buvo eruditas, bendravo su daugeliu iškilių žmonių, tarp jų - su Kipru Petrausku, dainavo, grojo fortepijonu. Kiek žinau, nelabai sutarė su Antanu Smetona – jis asmeniškai K.Dineiką nelabai mėgo.
K.Dineika buvo asmenybė, kurios autoritetu ir profesinėmis žiniomis rėmėsi visa iškilioji tuometės Sovietų Sąjungos profesūra. Jis, nors ir neturėjo jokių mokslinių laipsnių ir net gydytojo specialybės, dažnai buvo vadinamas daktaru stebukladariu, profesoriumi. Jo sistema – gydomoji kūno kultūra, psichofizinė treniruotė, masažai iki šiol vertinami, ypač Rusijos mokslininkų. Patiko vieno profesoriaus pasakymas: „Jei pamatau, kad K.Dineikos knyga kurio nors studento visai „nesuskaityta“, jau žinau, kad iš tokio studento specialisto nebus“.
Po karo K.Dineika buvo vienas Kūno kultūros instituto steigėjų. Parašė labai įdomią disertaciją, kurios neapsigynė, nes prasidėjo persekiojimas. Tai buvo mokslinis darbas apie lietuvių liaudies judriuosius žaidimus. Disertacija taip ir liko neapginta. Man teko ją skaityti. Daug idėjų dabar galėtume įgyvendinti mokyklose ir, manau, taip ir bus ateityje.
Dėl to, ką K.Dineika padarė Druskininkuose, esame žinomi būtent kaip sveikatos miestas. Jo masažų, gydomosios kūno kultūros pratimų, psichofizinių treniruočių metodika nenusileidžia pasauliniam lygiui ir tikiu, kad Lietuvoje sulauks deramo atgimimo“, – pasakojo Z.Streikus.
Nurodyta net dėl nekrologo
K.Dineikos gyvenimu, jo indėliu į Lietuvos sporto sistemos plėtotę besidomintis Druskininkų verslo ir informacijos centro direktorius Rimantas Palionis mano, kad K.Dineika ir dėl savo veiklos nepriklausomai Lietuvai, ir kaip asmenybė, stovėjusi prie Lietuvos sporto sistemos ištakų, galėtų būti Lietuvos 100-mečio žmonių šimtuke.
„Nors man pačiam nėra tekę bendrauti su K.Dineika, sentimentų turiu. Kai mano mamos brolis, mano dėdė Antanas Radzevičius, išgyvenęs tremtį Sibire, po darbų kobalto kasyklose grįžo į Lietuvą turėdamas sveikatos problemų, artimai susibičiuliavo ir vėliau nuolat bendravo su K.Dineika bei jo dukra Gyne. Staigmena buvo, kai Gynė prieš keletą metų man papasakojo, jog prisimena dėdės šeimą.
Mūsų šeimoje buvo daug kalbama apie K.Dineiką, jo iniciatyvas, veiklą. Manau, šeimos aplinka ir ypač – mano dėdė, artimai bendravęs su K.Dineika, didžia dalimi nulėmė pasirinkimą studijuoti kineziterapijos mokslus – 1985-aisiais baigiau kineziterapijos studijas Kūno kultūros institute, esu pirmosios laidos absolventas. Juolab kad aktyviai sportavau.
Tuomečiame institute K.Dineikos metodikos buvo nuolat minimos, jam jautė pagarbą daugelis dėstytojų, tačiau jis buvo tarsi nematomas autoritetas: juk buvo tokie laikai. Sovietmečiu Dineikos pavardė buvo tariama lyg su potekste, lyg ko nors baiminantis. Šiandien aišku, kodėl. Juk atitinkamu laikotarpiu buvo stengiamasi tam tikrą jo veiklą slėpti. Kiek žinau, jam teko turėti reikalų ir su tuomečiu saugumu. Yra žinoma, kad ir per laidotuves buvęs nurodymas „užgesinti kalbas“, neleista parengti net išsamaus nekrologo.
Viename Jono Baranausko straipsnyje apie K.Dineiką „Jį vadino stebukladariu“ teko skaityti, kad nebuvo paskelbta nei nekrologo, nei užuojautų.
Šiandien, ačiū Dievui, jau nėra paslaptis, kad pirmuoju savo gyvenimo etapu K.Dineika buvo aktyvus nepriklausomos Lietuvos šalininkas. Daugelyje šaltinių bei jo amžininkų prisiminimų jis minimas kaip aktyvus tarpukario nepriklausomos Lietuvos veikėjas“, – pasakojo R.Palionis.
Reikšmė Lietuvos krepšiniui
Ar, minint Lietuvos krepšinio 90-etį, buvo deramai įvertintas K.Dineikos indėlis? R.Palionio nuomone, K.Dineikos biografijos dalis, susijusi su indėliu į Lietuvos krepšinį, dar per mažai nušviesta.
„K.Dineikos vadovaujama rinktinė dukart tapo Europos vyrų krepšinio čempioe: 1937 m. Rygoje ir 1939 m. Kaune. Čempionatas vyko Lietuvoje specialiai tam pastatytoje Kauno halėje. Tačiau sovietmečiu buvo nesaugu tai viešinti siejant su K.Dineikos vardu – juk jis buvo kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, prieš bolševizmą... Jo nuostatos ir veikla, kurią aktyviai plėtojo tarpukariu, po Antrojo pasaulinio karo jam galėjo baigtis „kelialapiu“ į Sibirą.
K.Dineika – Lietuvos pasididžiavimas, o Druskininkams pasisekė, kad jis, nors ir jau įpusėjęs savo gyvenimą, atvažiavo čia. Tai asmenybė, stiprus žmogus. Jis ir Druskininkuose, jam naujoje, nors ir sportui giminingoje sveikatinimo srityje, išliko lyderis“, - kalbėjo R.Palionis.
K.Dineika visą gyvenimą propagavo ne tik sveiką gyvenseną, bet ir įvairias sporto šakas, tarp jų ir nacionaliniu pasididžiavimu dabar laikomą krepšinį. Skirmanto Leono Karalevičiaus knygoje „XX a. Lietuvos krepšinio legenda. I dalis. 1920-1960“ rašoma, kad K.Dineika ruošė rinktines ir buvo jų vadovas Europos čempionatuose, per Europos čempionatą ėjo organizacinio komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas.
„Lietuvos krepšinio rinktinės vadovas K.Dineika rūpinosi sportininkų fiziniu parengimu, krepšininkai mankštinosi Panemunės šile. K.Dineikai talkino žaidžiantis treneris, JAV lietuvis Pranas Lubinas. Dažnas krepšininkų svečias buvo ir Vytautas Augustauskas, Kūno kultūros rūmų direktorius, Europos čempionato organizacinio komiteto garbės narys.
K.Dineika yra pirmasis lietuviškai išleistų krepšinio taisyklių autorius. Tai minima ir Nijolės Dariūtės- Maštarienės knygoje „Darius ir Girėnas“. Savo pirmą krepšinio knygelę - mažo formato, 8x13 cm, vos 30 puslapių - K.Dineika išleido 1922 m. Knygelės pavadinimas - „Krepšiasvydis vyrams (Basket Ball)“. Toje pat knygelėje dr. Juozas Eretas nušviečia pagrindinius kumsčiasvydžio privalumus.
Knygoje minima, kad vėliau, 1926-aisiais, krepšinio taisykles išleidęs Steponas Darius patyręs materialinių sunkumų: jis padėkojo Lietuvos krepšinio pionieriams K.Dineikai, E.Garbačiauskienei, J.Šulginui, svarbiausioms organizacijoms, rėmėjams, padėjusiems jam moraliai ir patarimais", - kalbėjo R.Palionis.
Kuria dokumentinę apybraižą
Druskininkų kultūros centro direktorė Rimutė Viniarskaitė, kuri domisi K.Dineikos biografija, lapkritį tikisi pristatyti druskininkiečiams dokumentinę apybraižą apie K.Dineiką.
„Iš trijų K.Dineikos vaikų (Arnas, Gynė ir Vincas) gyva dukra. Kai pradėjau domėtis K.Dineikos biografija ir jo sąsajomis su Druskininkais, indėliu į Lietuvos sporto, sveikatinimo istoriją, norėjosi kuo daugiau informacijos išgirsti iš pirmųjų lūpų. Taip ir susipažinau su poete, vienuole Gyne Dineikaite.
Kas geriau gali apibūdinti savo artimuosius nei vaikas? Ir toliau bendraujame su Gyne. Remdamasi ir jos suteikta informacija, rengiu medžiagą apybraižai“, - sakė R.Viniarskaitė.
Galbūt nedaugelis jaunosios kartos atstovų žino, kad K.Dineika buvo skautas. Kaip pasakojo R.Viniarskaitė, „skautų vadų kursus baigė Anglijoje, jam buvo suteiktas I skautų laipsnis. Jis buvo aktyvus kūno kultūros instruktorius Lietuvos skautų sąjungos vadų kursuose-stovyklose. K.Dineika buvo pavyzdys kitiems, apdovanotas auksiniu skautų ženkliuku. Jis mokė skautus ir tautinių šokių. Yra žinoma, kad atkūrė vieną senovinį lietuvių žaidimą ir, pavadinęs jį Vilniaus ripka, skyrė Vilniaus meilei ugdyti“.
Informacija – ir muziejuje, ir bibliotekoje
K.Dineikos atminimas įamžintas ir jo vardu pavadintame parke: ten tęsiamos K.Dineikos puoselėtos tradicijos, ilgainiui gali būti sukurta lauko ekspozicija su istorine memorialine medžiaga.
Druskininkų miesto muziejuje saugomas gipsinis K.Dineikos (autorius Gediminas Jakubonis) biustas iš tuomečio Sveikatos parko. Į muziejų biustas pateko labai prastos būklės, 2016 m. buvo restauruotas (restauratorė Ona Adomaitytė).
Į muziejų yra patekę ir fotografijų albumai. Iš ženklų, priklijuotų albumo viršeliuose, aišku, kad parke veikė Gydomosios fizinės kultūros muziejus. Saugomos ir kelios paties K.Dineikos parašytos knygos. Visa šia medžiaga naudojasi ir kiti muziejai, LRT laidų kūrėjai. Kreipiasi ir studentai, privatūs asmenys, kuriems medžiaga reikalinga įvairiems pranešimams.
Medžiaga prieinama visai visuomenei pagal galiojančią patvirtintą Naudojimosi Druskininkų miesto muziejaus biblioteka ir fondais tvarką, skelbiamą muziejaus interneto svetainėje.
Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje iki kovo 31 dienos veikia parodos, skirtos K.Dineikos gimimo 120-osioms metinėms. Fotografijų parodą iš K.Dineikos šeimos archyvų parengė Druskininkų turizmo centras. Spaudinių parodą „Karolis Dineika – kūno ir dvasios kultūros puoselėtojas“ parengė bibliotekos darbuotojai, surinkę straipsnius periodinėje spaudoje. Taip pat eksponuojamos ir knygos apie K.Dineiką.
Karolis Dineika (1898 m. kovo 15 d. Rygoje – 1980 m. rugpjūčio 13 d. Druskininkuose)
K.Dineika gimė Vinco Dineikos ir Elžbietos Gaigalaitės-Dineikienės šeimoje. Baigęs vidurinę mokyklą, 1916 m. Tartu įgijo gimnazijos kūno kultūros mokytojo cenzą. Pirmojo pasaulinio karo metais kurį laiką gyveno Peterburge. 1917-1918 m. Peterburge studijavo hidrotechnikos kursuose, 1917 m. įsteigė moksleivių klubą „Lietuvos sakalas“, dirbo draugijos „Majak“ sporto instruktoriumi.
Grįžęs į Lietuvą 1918-1919 m. mokytojavo Linkuvos „Saulės“ gimnazijoje. Viešoje erdvėje yra skelbiama informacija, kad Žiemgaloje K.Dineika organizavo partizanų būrį, dalyvavo kovose prieš bolševikus. Joniškėlyje pateko į kalėjimą, bet pabėgo. Grįžęs iš bolševikų nelaisvės, dirbo Linkuvos apsaugos štabe, vėliau – valsčiaus ir apskrities tarybose.
1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavo kovose su bermontininkais prie Radviliškio ir Šiaulių. 1920-1922 m. K.Dineika buvo Krašto apsaugos ministerijos sporto instruktorius, vėliau – Šaulių sąjungos sporto instruktorius. Buvo aktyvus Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos narys, organizavo krepšinio rungtynes Lietuvos kariuomenėje, o 1922 m. išleido knygutę „Krepšiasvydis“, kurioje išsamiai aprašė žaidimo taisykles.
1923-1926 m. Lietuvos universitete studijavo pedagogiką, psichologiją, lietuvių literatūrą ir geografiją. Jo iniciatyva 1922 m. įkurta Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija, buvo jos pirmasis pirmininkas. Nuo 1927 m. Kauno „Aušros“ ir Alytaus valstybinės gimnazijos fizinio lavinimo mokytojas. Nuo 1934 m. Kūno kultūros rūmų inspektorius ir Kūno kultūros kursų lektorius. 1940-1945 m. Linkuvos gimnazijos kūno kultūros mokytojas, 1941–1944 m. šios gimnazijos vicedirektorius. 1945-1949 m. buvo Kūno kultūros instituto direktoriaus pavaduotojas.
Nuo 1952 m. buvo Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parko vedėjas.
Šį šeštadienį, kovo 17 d., 16 val. „Eglės“ sanatorijos bibliotekoje rengiamas poetės, vienuolės Gynės Dineikaitės kūrybos pristatymas. Bus demonstruojamas R.Viniarskaitės parengtas videointerviu su G.Dineikaite.
