Pusvalandis iki spektaklio pradžios, o mes su režisieriumi Kirilu Glušajevu prisėdame puodelio arbatos teatro kavinėje ir kalbamės apie tai, kokie jausmai aplanko režisierių prieš pakylant spektaklio uždangai viename didžiausių pasaulio miestų.
– Šanchajuje kartą per metus vyksta profesionalių teatrų festivalis „Moderniosios dramos slėnis“. Šiemet festivalio programoje jūsų režisuotas spektaklis „Dvasiniai reikalai“. Kokias dvasingumo apraiškas atrandi kinų kultūroje?
– Kinų kultūroje dvasingumo apraiškos nesireiškia akivaizdžiai: jos ne mėtosi ant kelio, o reikalauja atidaus įsižiūrėti, suprasti, pasidomėti ir pasirengti. Pagrindinės dvasingumo apraiškos yra kinų empatija (jie priima ir bando suprasti), jų dėmesys detalėms, subtiliems dalykams ir, aišku, bandymas visur atrasti pusiausvyrą.
Ko nors nesuprasdami jie nesistengia nurašyti ar piršti savo nuomonės, o bando suprasti, kodėl jie nesupranta. Ieško priežasties savyje. To juos išmokė gyvenimas tarp daugybės genčių, gentelių, įvairių tautinių mažumų ir, žinoma, sudėtinga jų istorija.
– Ingmaro Bergmano „Dvasiniai reikalai“ kalba apie sudužusią žmogaus sielą, žaizdas, vienatvę. Ar šios temos suprantamos kinų publikai?
– Manau, kad kinų publika jas puikiai supras. Žmogaus viduje vykstantys dalykai iš mažų tragedijų iki pasaulinio lygio dramų užauga tuomet, kai jie yra užgniaužiami.
Pjesės autorius I.Bergmanas yra švedas ir šią pjesę rašė 1972 metais, o mes šiuo metu esame Kinijoje. Įdomiausia čia tai, kad nei laiko, nei geografinė atskirtis nėra svarbi. Svarbu tai, kad tiek švedų kultūroje, tiek Kinijoje yra panašių dalykų, čia nepriimta jausmų ir emocijų rodyti viešai. Kinijoje vyrauja kolektyvizmo jausmas, o individo išgyvenimai užgniaužiami. Taigi šios dvi tolimos šalys šiuo atžvilgiu turi panašumų.
Tas pats ir Lietuvoje, kur geru tonu laikoma viešai reikšti savo nepasitenkinimą, skųstis ir kaltinti, vaidinti auką. O jautrumas, silpnumas, bandymas prašyti pagalbos nėra sveikintinas. Pas mus skatinama būti fainu, sėkmingu ir stipriu. Niekam neįdomu tavo sielos žaizdos, suskilusios jos dalelės. Jas geriau slėpti.
Šia prasme mes visi tokie patys – ar būtume Švedijoje, ar Kinijoje, ar Lietuvoje. Skirtingi rūbai slepia tas pačias skaudančias širdis.
– Jeigu turėtumėte galimybę prieš spektaklį prabilti kinų publikai, ką jai pasakytumėte?
– Aš padėkočiau jiems, kad kiekvieną kartą lankydamasis Kinijoje vis išmokstu naujų dalykų apie gyvenimą. Vis daugiau suprantu, kaip reiktų gyventi, ko galima iš jų pasimokyti. Už išmintingą jų kultūrą.
O antra, kviesčiau pažiūrėti spektaklį nusiėmus socialinius ir statuso mundurus, pamiršus savo pareigas, atsakomybes, ryšius, trumpam atidėti pažadus, pamiršti statusus ir visus socialinius inkarus, kurie mus laiko. Pažiūrėti spektaklį tiesiog per žmogiškumo, teisės į klaidą prizmę. Pabūti žmogumi tarp žmonių.
– Kiek pagrindinės herojės – Viktorijos– išgyvenimai universalūs?
– Žinoma, kad universalūs. Kitaip tai nebūtų I.Bergmanas, kitaip tai nebūtų spektaklis, kurį publika puikiai priima Lietuvoje. Neabejoju, kad priims publika ir čia, Kinijoje. Nes mūsų patirtys yra labai panašios. Skiriasi tik proporcijos: kai kas išgyvena daugiau skausmo, turi mažiau svajonių, kai kas turi daugiau pykčio ir mažiau noro dalytis. Proporcijos skiriasi, nelygu kaip reaguojame į aplinkinį pasaulį.
Kadangi Viktorijos personažas buvo konstruojamas pasitelkiant kolektyvinio portreto metodą, jame yra sudėta daug realių žmonių, kuriuos sutinkame savo kasdienybėje, aplinkoje, darbuose. Tai manau tikrai bus atpažįstama.
Neseniai mūsų spektaklį „Dvasiniai reikalai“ žiūrėjusi psichologė pasakė, kad viename žmoguje ji mato daug skirtingų savo pacienčių. Man atrodo, kad toks faktas kalba pats už save.
– Kokius įspūdžius išsivežate iš Šanchajaus, ką pavyko pamatyti, suvokti, pajusti?
– Ši kelionė buvo labai trumpa – turėjau tris laisvus pusdienius, bet jeigu žinai, ko atvažiavai į tokią vietą kaip Šanchajus, tuščiomis išvažiuoti negali. Žinoma, išsivežu džiazuojančio Šanchajaus nuotaiką: moterų grožį, karštį, įvairovę, gyvenimo pilnatvės atmosferą.
Išsivežu tą gydantį poveikį, kurį daro intensyvus gastrolinis gyvenimas Kinijoje: mažai miego, daug komunikacijos, daug empatijos, daug arbatos, daug netikėtų dalykų, susijusių su spektaklio paruošimu, mat spektaklio perkėlimas į kitą erdvę turi savo niuansų. Ir šiandien repetuodami Šanchajuje kitaip pradėjome dėlioti akcentus, kitaip pradėjome ryškinti svarbiausius istorijos momentus, todėl iš Šanchajaus išvažiuoju pasikrovęs.
Kaip Šanchajaus gėlynas pražydęs, suvešėjęs ir kvepiantis gaiva. Štai toks.
