Viena vertus, mano balsas klaikus, kita vertus, dainuojantis žmogus būna ištiktas komos, jo smegenys nefunkcionuoja, nes triukšmo epicentras ne išorėje, o viduje (įsivaizduokite skalbimo mašiną savo galvoje!), mąstymo lygis nulinis, o tokią būseną pasiekti yra kur kas malonesnių priemonių nei dainavimas, štai kodėl nedainuosiu „Tautiškos giesmės“ ir kitų nuostabių dainų. Ir dar tos abejonės...
Apaštalas Tomas išgarsėjo dėl pomėgio kaišioti pirštus į žaizdas, nes tikėjo tik tuo, ką matė ir galėjo paliesti. Dėl to jis iki šiol mieliausias ir suprantamiausias iš visos šventųjų hipių kompanijos. Tikėk nieko nematęs ir nepalietęs – nieko sau! Tiesa, mes internetu irgi perkame nepačiupinėję prekės, bet, po galais, galime grąžinti. O Dievas – rūstus pardavėjas, nieko jam negrąžinsi.
Tradiciškai manoma, kad apaštalas Tomas skelbė Evangeliją senovės Persijos regione Partoje (dabar Iranas), gavo ietimi ar strėle į šoną ir ten buvo palaidotas. Kitas variantas – jis nukeliavo į Indiją ir Malabaro krante įkūrė krikščionių (asirų) bažnyčią, gyvuojančią iki šiol.
Anot indų legendos, karalius Gundoforas paliepė Tomui pastatyti jam rūmus. O Tomas išdalijo pinigus vargšams ir už tai buvo įkalintas. Tuo metu mirė karaliaus brolis Gadas ir, patekęs į dangų, paklausė angelų, kur galėtų apsistoti. Kai prieš akis visa amžinybė, juk reikia kur nors prisiglausti.
Pamatęs netoliese stovinčius rūmus, pasiteiravo angelų, ar negalėtų įsikurti juose, bet angelai atsakė, kad kažkoks krikščionis šiuos rūmus pastatęs jo broliui karaliui Gundoforui. Gadas nieko nelaukęs apsireiškė broliui sapne ir viską papasakojo. Karalius susigėdo ir paleido Tomą į laisvę.
Iššvaistęs karaliaus pinigus vargšams apaštalas Tomas norėjo pasakyti, kad dosnumas, gailestingumas – didesnė vertybė nei žemiškieji turtai, kad vidinis pasaulis teikia daugiau džiaugsmo nei rūmai. Ir nieko, karalius susigėdo!
Beje, trys dieviškosios dorybės yra tikėjimas, viltis ir gailestingumas (lot. – caritas), gal mes nuo slavų nusižiūrėję gailestingumą pavertėme kur kas abstraktesne meile?
Aktualiausia dabarties problema – ne kas su kuo pasidulkino, ne pabėgėliai, ne „Brexit“, o dosnumas. Vadinamoji socialinė atskirtis – tiktai dosnumo stygius, turtingųjų nenoras dalytis su neturtingaisiais. Politikai nenori jų versti, nes patys yra turtingieji arba svajoja į tą sluoksnį patekti.
Viskas gula ant vidurinės klasės pečių, kuri taip pat darosi vis abejingesnė. Nėra motyvacijos. Dangaus negausi, nes atšauktas. Nuperki makaronų pakuotę, įmeti į stiklo urną... Malonumas? Jeigu iš urnos išlįstų vargšas ir pabučiuotų į raukšlėtą subinę, dosnumas įgytų prasmės. Labdaros akcijos atstumia, primena propagandą, reklamą ir pan.
Suprantama, šūdžių pasaulyje visuomet bus, bet viltis – kaip dantų emalis – ne amžina. Kuo toliau, tuo labiau tampa madingas emocinis dosnumas, nes emocinis šlamštas nieko nekainuoja, jis be turinio, bevertis kamšalas, pvz.: „vertybės, dvasingumas, krikščionybė, Dievas, lietuvis!“
Iš valstybinės TV ekranų dosniai skleidžiama naujiena, kad visi mes – itin lietuviai. Koks šio pranešimo turinys?
Lygiai taip pat galima būtų tvirtinti, kad mes šiaudinės kaliausės, ieškome Burtininko, kuris įkrėstų smegenų ir padarytų mus laimingus. Jeigu girdėčiau: „Aš neteršiu, nevagiu, lavinuosi, rūpinuosi silpnesniais, mano šalyje toks ekonominis, politinis ir kultūrinis gyvenimo lygis, kad apsivožti galima, ir taip yra tik dėl to, kad aš lietuvis!“ – suprasčiau, kad lietuvis – jėga. O dabar... Padirginsim tautiškumo erogenines zonas, susikibsime šventėje už rankų, sudrėksime, sustangrėsime, pajusime dievišką bendrumą...
Aš netikiu. Lengva vienytis per šventes, bet tikra vienybė kasdienybėje, ji sunkiai pasiekiama.
Ko gero, šventasis apaštalas Tomas buvo teisus, mes – sumauti veidmainiai.
