1986 m. balandžio 26-ąją, 1 val. 23 min. 40 sek., Černobylio atominėje elektrinėje vykstant „turbogeneratoriaus rotoriaus inercijos“ bandymui, ketvirtojo bloko pamainos viršininkas Aleksandras Akimovas nuspaudė reaktoriaus avarinio stabdymo mygtuką. Netikėtai šoktelėjus reaktoriaus galiai, tai buvo blogiausias sprendimas. Dėl susidariusio garų slėgio nugriaudėjo galingas sprogimas, sunaikinęs ketvirtąjį Černobylio AE bloką.
Į aplinką pasklidusi mirtį sėjanti radiacija užteršė pusę Europos. Radioaktyvioji tarša net 400 kartų viršijo taršą, kurią 1945 m. sukėlė atominės bombos sprogimas Hirošimoje.
Akademikas Valerijus Legasovas, aktyviai dalyvavęs likviduojant katastrofos padarinius, per antrąsias tragedijos metines nusižudė. Jį kamavo ne tik spindulinė liga, bet ir gėda dėl atsainaus valdžios požiūrio į savo piliečių gyvybę. Likus keliolikai valandų iki mirties, V.Legasovas diktofonu įrašė tokį tekstą: „Atominėje elektrinėje jokio pasirengimo, tik didžiulis aplaidumas ir išgąstis. Kaip 1941-aisiais, tik dar blogiau... Ta pati narsa, ta pati neviltis, ir visiškas nežinojimas ko griebtis...“ Mokslininko nuomone, dėl avarijos kalta kiaurai perpuvusi sovietinė sistema, o pati tragedija – ištisus dešimtmečius besikaupusių blogybių išraiška.
Sovietų Sąjungoje informacija apie avariją buvo sąmoningai slepiama ir iškraipoma. Kaltė pradėta versti operatoriams, tyčia nutylint apie rimtus RBMK reaktoriaus konstrukcijos trūkumus. Teigta, kad SSRS technologijos – nepriekaištingos. Visuomenė nieko nežinojo ir apie anksčiau įvykusias avarijas.
Pavyzdžiui, 1957 m. netoli įslaptinto SSRS miestelio Čeliabinskas-65 sprogo reaktorių gamybos komplekso „Majak“ radioaktyviųjų atliekų talpykla, o po dešimties metų toje pačioje vietoje įvyko dar vienas branduolinis incidentas.
Pavojingos atliekos laidotos nedideliame Karačiajaus ežere. Vandens telkinys buvo užterštas taip, kad pakrantėje stovintis žmogus per valandą galėjo gauti mirtiną radiacijos dozę. 1967 m. pavasarį, kai dėl sausros dalis ežero išseko, kilusi audra išnešiojo mirtinas daleles po milžinišką teritoriją.
1975 m. Leningrado AE iš dalies išsilydė RBMK reaktoriaus blokas. 1977 m. panaši avarija įvyko ir Belojarsko atominėje elektrinėje, tačiau net ir tada sovietų valdžia nesiliovė tvirtinusi, kad SSRS branduolinė programa yra visiškai saugi.
1983 m. pastatytoje Ignalinos AE pradėjus pirmojo RBMK reaktoriaus bandymus išaiškėjo rimtas trūkumas: įleidus valdymo strypus į reaktorių, jo galia pradeda nekontroliuojamai didėti. Iš esmės būtent dėl šios priežasties po kelerių metų įvyko sprogimas Černobylio AE. Tąkart Lietuvai pasisekė – avarijos pavyko išvengti. Černobylio AE vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Anatolijus Diatlovas, praėjus keleriems metams po avarijos, sakė: „RBMK reaktorius buvo tiesiog pasmerktas sprogti.“
Katastrofą Černobylio AE lydėjo absurdas ir klaidingų sprendimų virtinė. Net praėjus dienai po sprogimo netikėta, kad reaktorius sprogo, nors tada jis jau buvo visiškai sugriuvęs.
Neįtikėtina, bet elektrinėje nebuvo jokių matavimo prietaisų, galinčių fiksuoti didesnę radiaciją. Darbuotojai rado vienintelį dozimetrą, kuris elektrinėje rodė gyvybei nepavojingą radiacijos lygį, o iš tiesų ji keliasdešimt tūkstančių kartų viršijo leistiną normą.
Elektrinės stogas buvo padengtas itin degiu bitumu, nors dar dešimtmetį prieš avariją pramoninėje statyboje jį naudoti buvo uždrausta. Už kovą su gaisrais atsakingas AE personalas neturėjo jokių specialių nuo radiacijos saugančių drabužių. Nebuvo net paprasčiausių dujokaukių, tik primityvūs respiratoriai su oro filtrais.
Apie sprogimą žmonių net nesiteikta informuoti. Jie ir toliau gyveno visiškoje nežinioje – ramiai vaikščiojo gatvėmis, mamos vežimėliuose vežiojo vaikus, o rytinės Černobylio AE pamainos darbuotojai, kaip įprasta, 8 valandą ryto atvyko į darbą.
Pirmieji pranešimai apie avariją spaudoje pasirodė tik praėjus 36 valandoms po tragedijos. Pradėta vykdyti Pripetės ir gretimų gyvenviečių gyventojų evakuacija. Dauguma žmonių nė nesuprato, kad savo namus palieka visiems laikams.
Kiek žmonių nukentėjo po katastrofos Černobylio AE? Šiandien to niekas negali pasakyti.
Radioaktyvioji tarša apėmė 23 proc. Baltarusijos, 7 proc. Ukrainos teritorijos, didžiulius Vakarų Rusijos, kai kurių kitų Rytų Europos valstybių plotus. Praėjus keleriems ar keliolikai metų po katastrofos nuo pavojingo spinduliavimo ligų mirė 34 499 avarijos padarinius likvidavę žmonės.
Mokslinio radiacinės medicinos centro prie Ukrainos vyriausybės darbuotoja J.Stepanova teigė: „Mus tiesiog užplūdo skydliaukės vėžio, įvairių rūšių leukemijos ir genetinių mutacijų atvejai, kurie prieš 20 metų nebuvo žinomi.“
**
„Černobylis. 01:23:40“ – tai A.Leatherbarrow penkerių kruopštaus tyrinėjimo metų rezultatas. Autorius ne tik praleido tūkstančius valandų analizuodamas visą prieinamą literatūrą apie Černobylio avariją, bet 2011 m. ir pats nuvyko į draudžiamąją zoną, apleistą Pripetės miestą.
Įtraukiantis istorinis pasakojimas šioje knygoje susipina su A.Leatherbarrow kelionės įspūdžiais ir yra papildytas jo fotografijomis. Čia į Černobylio avariją žvelgiama įvairiais aspektais – nuo bendrų katastrofos vertinimų iki asmeninių istorijų, pasakojimų apie katastrofos padarinius likvidavusių žmonių darbą mirtinomis sąlygomis.
Šiomis dienomis vykstant diskusijoms apie Lietuvos pasienyje statomą Astravo atominę elektrinę ir jos keliamus pavojus, ši britų autoriaus knyga yra ypač aktuali.
Andrew Leatherbarrow. Černobylis. 01:23:40. Vertėja Jurga Grunskienė. – Vilnius: Briedis [2018] – 304 p., iliustr.
