Meistras sakė, kad prietaisas greičiausiai nepatogiai pasijuto kuprinėje, bet aš guodžiu save, kad nuo karščio.
Tad sėdžiu, prakaituoju ir jaučiu, kaip nemokamai pildosi mano sena svajonė atsidurti meno kūrinyje. Ne kaip žiūrovui, stebėtojui ar vertintojui. Kaip personažui, peizažui ar natiurmortui. Fiziškai.
Viena tokių galimybių – rugpjūtį nuskristi į Nevados dykumą, kurioje daugybę metų vyksta išskirtinis festivalis „Degantis žmogus“. Čia susirinkę keistuoliai savaitę įkuria iš koto verčiantį meno miestą, kuriame galioja ne tikrovės, o estetikos dėsniai.
Pasak tų, kurie lankėsi festivalyje, tame meno kūrinyje sunkiausia ištverti alinantį karštį.
Bet dabar, kai lietuviško termometro stulpelis artėja prie Nevados dykumos, estetikos dėsniai nugali tikrovę ir Lietuvoje.
Kam gi skristi į Ameriką, jeigu ir pas mus dygsta vienas už kitą keistesni sartrai, laisvės kariai ir bunkeriai?
Kurių velnių trenktis tūkstančius kilometrų, jei čia pat už tavo pinigus didžiausiu šalyje tiražu leidžiamas organas liaupsina kultūros komiteto pirmininką, sukūrusį ilgiausią reklaminį serialą ir net blaiviausią miestelį?
Kam kęsti alinantį Nevados karštį, jei ir čia nešalta, o mūrininkas, atidžiai išstudijavęs tavo brėžinį, vis tiek kažkodėl sumūrija savo svajonių sieną? Dėl kokių priežasčių aukoti šitą meną, kuriame pajėgia net kilti nuomonės formuotojų, tokių save įtakingais laikančių veikėjų, skandalas?
Kai gerai pagalvoji, tai šiais laikais mažai kas gerai pagalvoja. Dauguma veikia. Ir tai daro garsiai – kaip žadintuvai.
Vieniems tas visuotinis veiklumas sukelia erzulį ir apatiją, kitus paskatina lygiuotis ir taip pat veikti. Tik garsiau – kaip Arkikatedros varpinė.
Kažin kada veiklumas tapo neginčijama vertybe? Vis dėlto turbūt ne šiais laikais. Kitaip mūsų liaudies kirpėjai nebūtų kartoję keistosios mantros „devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk“.
Taigi kai gerai pagalvoji, toji mano svajonė apie „Degantį žmogų“ – keistoka ir visai nešiuolaikiška. Festivalio dalyviai po savaitės savo kūrybą sudegina, o dykumą palieka tokią švarią, kokią rado prieš savaitę. O kas sutvarkys feisbuką?
Toji svajonė keistoka ne tik todėl. Dabar populiariau svajoti ne apie Nevados dykumą, o apie Silicio slėnį. Štai ten knibžda išties įtakingų žmonių, kurie keičia pasaulį. Jie jau pakeitė būdus, kaip mes apsiperkame, ieškome informacijos, bendraujame su draugais, vartojame meną ir pramogas.
Kaip taikliai pažymėjo „The Atlantic“ apžvalgininkė A.Semuels, pastaruoju metu jie nusitaikė į dar vieną dalyką – filantropiją.
Pasak jos, Silicio slėnio milijonieriai ir milijardieriai pradėjo pro pirštus žiūrėti į tas ne pelno organizacijas, kurios tik teikia kokias nors paslaugas.
To jiems nebeužtenka – būtina mokytis ir jų kalbos, ir kalbėti kaip startuoliams: galvoti apie tai, kaip save parduoti, kaip įvertinti savo veiklą, kokios programos pritrauks pinigų.
Kitaip tariant, pelno nesiekiančias organizacijas jie verčia išmokti siekti pelno.
Valstybiniu medaliu, kaip vis dar tikimasi Lietuvoje, tų turtingų dėdžių ir tetų jau nesuviliosi. Net prakaitas išmušė: absurdas, ar ne?
Sėdžiu. Prakaituoju. Tarškinu skolinto kompiuterio klaviatūrą. Matau, kaip užsidega mano rankos. Visai kaip „Degančio žmogaus“ kažkur Nevados dykumoje. Bet tada ima ir prapliumpa lietus. Lietuviškas.
Beveik iš giedro dangaus. Karštis atslūgsta. Rankos užgęsta. Tikrovė sugrįžta. Dangų nušviečia vaivorykštė. „Šios blyškios vaivorykštės remontas daug kainuos“, – atmintyje skamba kompiuterių meistro žodžiai.
Ką gi, pamažu reikia mokytis startuolių kalbos: „Mieli šalies milijonieriai, esu beveik tikras, kad jūs jau girdėjote įvairiausio plauko pasiūlymų, bet esu visiškai tikras, kad jums dar niekas nesiūlė savo kruvinu prakaitu uždirbtais pinigais prisidėti prie vaivorykštės remonto.“
