Esperanto: galimybė keliauti, patirti, bendrauti

1887 metais tuomet dar visiškai pasauliui nežinomas jaunas akių gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas išleido pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį. Taip prasidėjo šios kalbos kelionė per valstybes. 2017-uosius UNESCO, pagerbdama esperanto kalbos kūrėją ir minėdama 100-ąsias jo mirties metines, paskelbė Liudviko Zamenhofo metais.

L. Zamenhofas gimė žydiškoje to meto Baltstogės (Lenkija) miesto dalyje. Prieš 130 metų tai buvo viena tuometės Rusijos imperijos provincijų, o dar anksčiau – LDK teritorija. Gydytojo praktiką L. Zamenhofas pradėjo Lietuvoje, Veisiejuose. Čia, Rusijos imperijos užkampyje, tarp Dzūkijos ežerų ir miškų, jis baigė kurti savąją „Lingvo universala“. Vienas žymiausių Lietuvos esperantininkų, žurnalistas, Esperanto sąjūdžio tyrinėtojas Vytautas Šilas savo knygoje „L. Zamenhofas istorinėje Lietuvoje“ teigia: „Istorinė Lietuva, kurioje prabėgo L. Zamenhofo vaikystė ir pirmieji gydytojo karjeros metai, yra ir bus ta žemė, be kurios L. Zamenhofas nebūtų ZAMENHOFAS, o jo esperanto nebūtų išvydusi pasaulio.“

L. Zamenhofas ir jo bendraminčiai nuoširdžiai tikėjo, kad esperanto kalba gali pakeisti pasaulį, sujungti žmones, tautas ar bent tapti tiltu, kuriuo jos vienos pas kitas eitų. Laikas parodė, kad daugelis šių svajonių taip niekada ir neišsipildė, o esperanto oponentai sako, kad ji dirbtinė, negyva ir, švelniai kalbant, beveik merdi.

Kad kalba dirbtinė, neneigia ir jos šalininkai, nes tai akivaizdu: kalbą sukūrė konkretus žmogus, bet skaičiuoja ji jau antrą šimtmetį, paneigdama visas skeptikų ir savo priešininkų prognozes. Viename esperantininkų kongrese ši kalba palyginta su papildomu žmogaus turimu mobiliuoju telefonu. Tai – dar viena galimybė komunikuoti. Kiek kartų per dieną ar metus tuo „telefonu“ pasinaudosime, kokius reikalus juo tvarkysime – kam nors padėsime ar stengsimės pakenkti, tai jau kiekvieno laisvos valios reikalas.

Esperanto pasaulio neišgelbėjo ir neišgelbės, į šitą vaidmenį nė nepretenduoja, tačiau ji gali tą pasaulį, kad ir koks netobulas jis būtų, padėti daryti gražesnį, įdomesnį ir spalvingesnį. Daugelis esperantininkų – išsilavinę, smalsūs, dažniausiai keliomis užsienio kalbomis laisvai kalbantys žmonės, pagarbiai vertinantys kitas tautas ir kultūras.

Beveik nuo pirmųjų esperanto kalbos žingsnių į jos šalininkus įsiliejo ir gausus būrys aklųjų. Brailio raštu nuo 1904 metų leidžiamas žurnalas „Esperanta ligilo“ („Esperantininkų ryšys“), nuo 1951 m. veikia akluosius esperantininkus jungianti tarptautinė organizacija LIBE („Ligo internacia blindaj esperantistoj“).

Beveik kasmet nuo 1921 metų, išskyrus 1940–1948 m. laikotarpį, vyksta tarptautiniai Aklųjų esperantininkų kongresai (IKBE). Juose dalyvauja aklieji ne tik iš Europos, bet ir iš Amerikos, Azijos valstybių. 2005 m. toks kongresas surengtas Vilniuje.

Per daugelį metų nusistovėjo kongresų „dienotvarkė“: paprastai kiekvienas kongresas skiriamas kuriai nors aklųjų gyvenimo sričiai ar problemai aptarti. Jo metu skaitomi iš anksto parengti pranešimai, vyksta diskusijos.

Vis dėlto aklieji esperantininkai niekada nebūna nusiteikę pernelyg daug ir ilgai posėdžiauti – šalį, į kurią atvyksta, jie nori pažinti tiesiogiai, visais įmanomais būdais. Todėl tradiciškai organizatoriai jiems pasiūlo po keletą ekskursijų: vieną, trunkančią visą dieną, ir dvi tris trumpesnes. Kai kurios jų kongresų dalyvių atmintyje išlieka ilgus metus. Tokia, pavyzdžiui, buvo 2006 m. Florencijoje (Italija) vykusio kongreso metu surengta išvyka į Ankonoje veikiantį Homero muziejų. Muziejus kaupia garsiausių pasaulio skulptūrų kopijas, žymiausių architektūros paminklų maketus. Visa tai galima liesti, tyrinėti rankomis. Tik šiame muziejuje aklasis turi galimybę visiškai suprasti, koks buvo Atėnų Panteonas ar Romos Koliziejus ir kaip atrodė Milo Venera ar Romulą ir Remą išmaitinusi Kapitolijaus vilkė. Pasak vienos ekskursijų vadovės iš Lietuvos, regos negalios neturintys taip arti neprieina prie garsiausių Mikelandželo ar kitų garsiųjų renesanso meistrų skulptūrų, kaip šiame muziejuje įmanoma aklajam.

Kongrese taip pat vyksta koncertai, paskaitos apie šalies organizatorės istoriją, kultūrą, gyvenimo būdą. Apskritai aklųjų esperantininkų kongresai pasižymi veiklos įvairumu, dinamiškumu, siekimu pažinti, patirti ir suprasti.

Šių metų liepą Zagrebe (Kroatija) vyko 84-asis tarptautinis aklųjų esperantininkų kongresas. Jo tema: „Ką, kada ir kaip skaitome?“ Savo pranešimuose aklieji iš Austrijos, Brazilijos, Bulgarijos, Italijos, Rusijos, Serbijos ir pačios Kroatijos dalijosi savo skaitymo patirtimi. Daugelyje pranešimų girdėta ta pati mintis: aklieji skaito naudodami įvairias priemones ir būdus – magnetofonus, modernius grotuvus, elektroninius reginčiųjų raštu leidžiamų knygų variantus, tačiau Brailio raštas tebelieka svarbus ir reikalingas, koks buvo prieš šimtą ar penkiasdešimt metų. Tik šiuo raštu skaitydami aklieji gali tapti raštingi ir patirti tikrąjį skaitymo malonumą.

Kongreso dalyviai gyveno šalia Zagrebo esančiuose poilsio namuose ant Medvednicos kalno maždaug kilometro aukštyje virš jūros lygio. Šaknis „medved“ slavų kalbomis reiškia „meška“. Kadaise meškų čia iš tikrųjų gyventa, bet dabar jos minimos tik pasakojimuose apie kalno praeitį, jas primena ir prie poilsio namų stovinčios skulptūros. Tad kongreso organizatoriai, nesibaimindami sutikti keturkojų bičiulių, dalyviams surengė dvi išvykas po Medvednicos gamtos parką: pasiūlė patiems pasiekti 1345 m aukščio kalno viršūnę, susipažinti su jo reljefu, augmenija. Buvo surengta ir išvyka į Zagrebą bei visos dienos ekskursija į Kroatijos kaimą, kur geriausia pajusti tenykščių žmonių gyvenimo būdą ir ritmą.

Ekskursijose dalyvius lydėjęs ir prireikus vertėjavęs Kroatijoje gerai žinomas esperantininkas Nevenas Kovačičius daug ir išsamiai pasakojo tiek apie Kroatijos, tiek apie kitų buvusių Jugoslavijos tautų istoriją, sudėtingą situaciją šiai valstybei subyrėjus ir dabartinį jų gyvenimą. Kongreso dalyviai turėjo galimybę ne tik aptarti esperanto reikalus, bet ir geriau pažinti juos priėmusios šalies istoriją ir gyvenimo būdą.

Į aklųjų esperantininkų kongresus atvyksta žmonės, su kuriais bendrauti – didelis malonumas. Antai Angelis Sotirovas, žurnalistas iš Bulgarijos, keleto knygų, tarp jų ir esperanto kalba, autorius, nuolat juokavo, kad jo vardą sužinoję žmonės dažnai klausinėja, kiek jis turįs sparnų – keturis, aštuonis? Deja, Angelis yra tik žmogus ir sparnų neturi, bet tai netrukdo jam, sulaukusiam jau 74-erių, visada būti giedros nuotaikos, juokauti ir dalyvauti neregių esperantininkų kongresuose.

Gilberto Henrique Buchmannas iš Brazilijos taip pat juokavo, kad skaityti jį įpareigojanti net jo pavardė. Nors visiškai nemato, į Zagrebą su dviem persėdimais iš gimtojo Porta Alegri miesto Gilberto atskrido visiškai vienas. Anot jo, keliauti vienam jam nekyla didelių sunkumų, nes visur sulaukiąs dėmesio, pagalbos ir supratimo. Be gimtosios portugalų ir esperanto, Gilberto kalba dar keliomis didžiųjų Europos valstybių kalbomis – anglų, prancūzų, ispanų. Neseniai pradėjo mokytis rusų kalbos. Gimtojoje šalyje Gilberto dirba teisme, tačiau paklaustas apie darbą iš karto priduria, kad ne teisėju, bet administracijoje. Gilberto darbo specifika reikalauja daug rašyti, todėl jis naudojasi kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu su garsinėmis ekrano skaitymo programomis.

Natalia Kasymova didžiąją gyvenimo dalį praleido Tadžikijoje, ten aklųjų mokykloje dirbo vokiečių kalbos mokytoja. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir po 1990 metų prasidėjus etniniams konfliktams, pasitraukė į Rusiją, dar vėliau persikėlė į Vokietiją. Natalia – kvalifikuota esperanto kalbos mokytoja, Vokietijoje veda kursus rusams, norintiems išmokti vokiečių kalbos. „Tuomet Tadžikijoje vyko tikrų tikriausias pilietinis karas. Žmonės mirdavo iš bado, – pasakoja Natalia. – Žmonės bėgo palikę butus, visą turtą. Žinau, ką reiškia būti pabėgėle, atsidurti svetimoje šalyje be pastogės, pragyvenimo šaltinio. Bet žinau ir tai, kas yra Islamo ekstremistai.“

Kunio Tanabe Japonijoje dirba masažuotoju, o Martinas Meyeris iš Šveicarijos mėgaujasi užtarnautu poilsiu – kadaise jis dirbo pianinų derintoju. Lietuvoje dėl įvairių priežasčių ši pasaulyje pripažinta aklųjų profesija taip ir nesulaukė dėmesio.

O štai dainininkė iš Rusijos Galina Lukianenko gali nesunkiai išvardyti žymiausių Lietuvos operos dainininkų ar muzikantų, ypač pianistų, pavardes. Yra girdėjusi dainuojant Nijolę Ambrazaitytę, skambinant Mūzą Rubackytę, Bijske vykusiame koncerte klausėsi pianisto Luko Geniušo. Suprantama, šiais medijų ir interneto laikais tai anoks stebuklas, tačiau Galinos domėjimasis Lietuvos kultūros šviesuliais nėra atsitiktinis ar vienadienis. Anot jos, tik kultūra, ypač muzika, yra tai, kas žmones iš tikrųjų jungia.

Esperantininkas Ištvanas Kabokas iš Vengrijos – istorikas, todėl nieko keista, kad žino ir apie Jogailaičius, ir apie jų užsienio politiką. Kad ir kaip ten būtų, vis dėlto malonu svetimoje šalyje iš žmonių, kurių niekada anksčiau nebuvai sutikęs, išgirsti, kad apie Lietuvą jie žino daugiau nei vien tai, jog ji Europos Sąjungos narė.