Renginyje lankėsi ir Lietuvos ekonomistė bei politikė Aušra Maldeikienė su šeima, Lietuvos finansininkas, mokslininkas, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, Vilniaus aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė ir daugelis kitų žymių kultūros ir meno atstovų.
„Į Paliesiaus dvaro plenero baigiamąjį renginį – parodą ir koncertą – važiavau „užkabinta” kelių Viktoro Paukštelio darbų, kurie krito į akį dar „Art Vilnius“ meno mugėje. Ir to fakto, kad plenero dalyviai – nedidelė grupė menininkų, kurių kelis pažįstu ir vertinu. Šiaip plenerinių parodų nemėgstu, tačiau, pagalvojau, tie žmonės bet kur nedalyvautų.
Tad nuvažiavau pirmą kartą tuos šimtą kelis kilometrus itin vaizdingomis, kalvotomis ir miškingomis Aukštaitijos vietovėmis. Patyriau neapsakomą pirmo karto malonumą: visų pirma – pažinties su nuostabiai, moderniai ir drauge su begaline atida kultūriniam paveldui restauruotu Paliesiaus dvaru ir parodos, kurioje ne vienas darbas krito į širdį, bet viską vainikavo Viktoro atliekamos dvi sonatos: „trumputė” Domenico Scarlatti ir „ilgoji” Franco Liszto.
Atrodė, kad ne jis groja, bet muzika per jo pirštus išsilieja tiesiai į klausytojų širdis. Akivaizdi jo talento emanacija nepaliko abejingų“, – renginio įspūdžiais dalijosi Vilniaus aukciono vadovė dr. S. Skaisgirytė-Makselienė.
Renginys sulaukė daug teigiamų atsiliepimų ir socialiniuose tinkluose: „Paliesiaus dvare tikrai labai jauki aplinka, puikūs žmonės, be galo skani kava ir ką tik iškeptos bandelės. Plenero uždarymo koncertas nuskraidino toli toli tobulos akustikos salėje.
Ačiū Juliui ir Vitalijai Ptašekams už investicijas ir siekį dvarą paversti rajono centru. Tikrai grįšime!“ – savo „Facebook“ paskyroje dalijosi įspūdžiais renginių organizatorius ir projektų vadovas Vytautas Plakys.
Teigiamai renginį įvertino ir „AP galerija“ savininkė bei žurnalo „Aviacijos pasaulis“ redaktorė Vilma Jankienė: „Ir koncertas, ir paveikslų paroda leido numanyti, kaip iš tiesų kokybiškai čia laiką leido dailininkai, pasinerdami be rūpesčių į savo kūrybines intelektualias laboratorijas. Ir, kaip jie tvirtino patys, rezultato buvo siekiama drausmingai dirbant kasdien.
Tad ir paveikslų čia buvo eksponuojama daug, jie stebino užbaigtumu, o ant akmeninių Pasagos salės sienų atrodė paslaptingesni, tarsi svarbesni, nes visur tvyrojo pakili gausiai susirinkusių žiūrovų nuotaika. Išklausius koncerto programos paveikslai buvo dar kartą apgulti žiūrovų, menas apkvaitino galvas, kėlė jaudinančias mintis.
Atmintyje ir po keleto dienų paveikslai sukasi lyg filme ir verčia užmiršti kasdienybę – Viktoro stirnos, paukšteliai, žmonių būsenos; Tomo plačiais ir ryškių spalvų potėpių klodais įjausminti peizažai; Leo tobulos, saikingo piešinio kompozicijos; Aistės Gabrielės skulptūrinės ir visada netikėtos drobės, į kurias beveik tiesiogine prasme persikėlė gamtos gabalėliai, o vienoje apsigyveno net vietinis laikas; Vido lakoniški ir kartu mąslūs, filosofiški pasakojimai su įtaigiais herojais. Visi paveikslai be galo skirtingi, bet tik atvykus į vietą tapo aišku, kad šiuos dailininkus sieja didelė bičiulystė, bendrystė ir būtent ji, draugystė, yra dar vienas plenero ir Paliesiaus dvaro herojus, beje, pats svarbiausias.
Noriu paantrinti Paliesiaus dvaro šeimininko Juliaus Ptašeko minčiai, kad dvarai su savo pastatais, parkais, ypatinga geografine vieta daro nepaprastai stiprų emocinį poveikį. Ir, kaip dera dvarui, šis, prisipildęs kultūros iki kraštų, tą poveikį tik padidina! Atradau naują svarbų kultūros tašką margame Lietuvos žemėlapyje.“
