„Kelionėse sunkiausia fotografuoti žmones, – teigė E.Ališanka. – Todėl džiaugiuosi kiekviena labiau pavykusia „portretine“ nuotrauka. Nes tų žmonių veiduose, rankose, drabužiuose įrašyta jų buitis ir būtis, visa to krašto, miesto ar kaimo istorija. Tereikia įsižiūrėti, įsiskaityti.
Kartu veidas yra ir veidrodis. Tuose veiduose atsispindi mano neįsisąmoninta aistra kelionėms, mano naivumas, įsivaizdavimai, kad atsidūręs svetur esu kitoks, kitas. Kad fotografuodamas galiu sustabdyti laiką. Kad visa tai turi kokią nors prasmę. Ir vis dėlto žiūriu į veidrodį.
Šioje parodoje pristatau nuotraukų ciklą iš Pietryčių Azijos. Jose – žmonės, gyvenantys rytinio Mianmaro ir šiaurinio Tailando kalnuose. Jie priklauso skirtingoms gentims, išpažįsta skirtingus tikėjimus, skirtingai rengiasi, tačiau juos vienija vienas dalykas – tai kalnų gentys, gyvenančios civilizacijos paribiuose.
Susitikimai su jais paliko daugiaprasmį įspūdį. Skurdas nuošalesniuose Mianmaro kaimuose ir vakariečiui sunkiai paaiškinamas gyvenimo džiaugsmas. Turistų apgultas Tailando kaimas, kurio gyventojai virtę manekenais, o šypsančiose akyse – vis daugiau tuštumos. Suvokimas, kad globalizacija ir migracija trina nuo žemės paviršiaus visa tai, ką vadiname „egzotika“. Ir džiaugsmas, kad turiu galimybę nors trumpam prisiliesti prie nykstančių pasaulių.
Panašių nuotraukų pilnas internetas. Panašių į mane šiapus veidrodžio irgi netrūksta. Bet čia mano istorija, mano pasakojimas.
