Pasak Seimo vicepirmininko A. Nekrošiaus, režisierius pasijuto blogai grįžęs iš kelionės ir buvo nuvežtas į ligoninę, kur mirė apie 3 val. nakties.
E. Nekrošius gimė 1952 metų lapkričio 21 dieną Pažobrio kaime Raseinių rajone. Režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66 metai.
1978 metais E. Nekrošius baigė teatro režisūros studijas A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, grįžęs į Lietuvą režisavo Kauno dramos teatre, Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre, 1993–1997 metais buvo Lietuvos tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius. 1998 Vilniuje įsteigė teatrą studiją „Meno fortas“, buvo jos meno vadovas.
Pripažinimą režisieriui pelnė jo Jaunimo teatre pastatyti spektakliai „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“. Į Lietuvos teatro istoriją pateko festivaliui LIFE sukurtas „Hamletas“.
Režisierius daug dirbo užsienyje – Italijoje, Rusijoje, Argentinoje.
Pernai su spektakliu „Cinkas“ pagal Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą E. Nekrošius po 26 metų pertraukos grįžo į Jaunimo teatro sceną.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre E. Nekrošius yra režisavęs keletą operų.
Jo spektakliai ne kartą skynė laurus tarptautiniuose festivaliuose. 1995 metais jis pripažintas geriausiu festivalio „Baltijskij dom“ režisieriumi. Už geriausią spektaklį, sukurtą Rusijoje, 2004 metais E. Nekrošius pelnė specialų žurnalistų ir teatro kritikų prizą „Auksinė kaukė“, taip pat buvo apdovanotas Europos Tarybos įsteigtu Naujosios teatro realybės prizu, „Auksiniu scenos kryžiumi“, Nacionaline kultūros pažangos premija.
1997 metais režisieriui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
E. Nekrošius yra apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju Kryžiumi, Italijos Respublikos Komandoro ordinu.
1978–1979 m. dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre režisieriumi. 1979–1991 m. buvo Lietuvos valstybinio jaunimo teatro režisierius. 1993–1997 m. – Lietuvos tarptautinio teatro festivalio „LIFE“ režisierius.
1998 m. Vilniuje įsteigė Všį teatrą „Meno fortas“. 2012–2013 m. – Vinčencos teatro „Olimpico“ (Italija) meno vadovas, rašoma Vilniaus apskrities kraštotyros tinklalapyje.
Režisavo dramos spektaklių Italijoje, Rusijoje, operų – Lietuvoje ir užsienyje. E. Nekrošiaus spektakliai vieni pirmųjų iš Lietuvos parodyti užsienyje – 1984 m. tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje „BITEF“, vėliau – daugelyje Europos šalių, Š. ir P. Amerikoje, Azijoje, Australijoje.
2010 m. balandžio 15 d., minint Kultūros dieną, už nuopelnus Vilniaus miesto kultūrai režisierius E. Nekrošius apdovanotas Žygimanto Augusto medaliu.
Šalies vadovai reiškia užuojautą dėl E. Nekrošiaus mirties
Šalies vadovai antradienį pareiškė užuojautą dėl režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mirties.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės užuojautoje rašoma, kad tai yra „didelė netektis ir visam teatro pasauliui, kuriame išskirtinis E. Nekrošiaus talentas atstovavo mūsų šaliai ir nuolat garsino Lietuvos vardą“.
Anot šalies vadovės, režisierius savo kūryba kėlė didžiuosius būties klausimus ir kartu su aktoriais bei žiūrovais ieškojo visiems svarbių atsakymų.
„Mūsų atmintyje visam laikui išliks šie nepaprasti susitikimai teatre, išskirtiniai spektakliai, kas kartą reikalaudavę ypatingo širdies ir minties darbo“, – teigė prezidentė.
Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis tvirtino, jog E. Nekrošiaus mirtis yra „milžiniška netektis visai Lietuvos kultūrai“.
„Nuoširdžiai užjaučiu velionio šeimą, artimuosius, meno bendraminčius ir bendražygius, visą teatro bendruomenę“, – sakoma premjero užuojautoje.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis teigė, kad režisierius „dovanojo Lietuvai nepaprastai didingus kūrinius, spektaklius, kuriuos buvo garbė ir prestižas žiūrėti“.
„Tai, su kokia estetika jis perteikė literatūrinę emociją ant scenos, buvo išskirtinis režisieriaus talentas. Būsime dėkingi už galimybę matyti ir vertinti šio menininko darbus“, – kalbėjo parlamento vadovas.
E. Nekrošius staiga mirė antradienio naktį ligoninėje Vilniuje. Jis pasijuto blogai grįžęs iš kelionės. Režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66-eri.
Lenkijos Ambasada Lietuvoje reiškia užuojautą dėl E. Nekrošiaus mirties
Su giliu liūdesiu sutikome žinią apie vieno iškiliausių Lietuvos teatro istorijoje režisierių, pripažinto ir vertinto Lenkijoje, prestižinės Konrado Swinarskio premijos (1997) ir tarptautinės Konstanty Stanisławskio premijos (2001) laureato Eimunto Nekrošiaus mirtį. Jo spektakliai „Vėlinės“ pagal Adomą Mickevičių ir „Vestuvės“ pagal Witoldą Gombrovičių, pastatyti Varšuvos nacionaliniame teatre, ilgam išliks žiūrovų atmintyje.
Vos prieš tris savaites Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ištikimiems žiūrovams pristatyta lietuviškoji „Vėlinių“ premjera solidžiai įsiliejo į Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio minėjimo renginius. Šiandien mes, lietuviai ir lenkai, drauge atsisveikiname su iškiliu menininku.
Arba gimei su sėkme, arba be jos
Dar lapkričio 15-osios vakarą Eimuntas Nekrošius dalyvavo projekto „Lietuvos teatro amžius“ renginyje Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre kartu su kolegomis Jonu Vaitkumi ir Gintaru Varnu. Žmonės netilpo nei stovėti, nei susigrūdę ant praėjimo sėdėti.
„Buvo labai įdomu greta vienas kito matyti visiškai skirtingus režisierius, kurie Lietuvos teatrą kūrė beveik tuo pačiu metu ir dažnai tose pačiose erdvėse. Kai kas iš jų jau net pusę amžiaus formavo Lietuvos teatrą“, – prisiminė vakaro įspūdžius teatrologė Daiva Šabasevičienė, užfiksavusi ir režisierių išsakytas mintis.
Paskutiniame susitikime su publika E.Nekrošius kalbėjo: „Taip, mes esame kaip veteranai. Atėjo laikas, kai nesuspėji. Ir gerai, kad nesuspėji.
(…) Nesvarbu, kur tu mokaisi. Buvo laikai, kai be diplomo negalėjai statyti spektaklio. Todėl dėkoju kurso vadovui, kuris leido pabaigti mokslus.
Žmonėms talentas nepersiduoda. Tu negali gimti ir iš kažko perimti žinias. Nuo pat pirmo žingsnio visa atsakomybė krenta ant jauno žmogaus. Pradžioje aš kokius tris, keturis metus susidūriau su aktorių nepasitikėjimu. Vėliau jie priėmė mane. Gal nuo to laiko aš ir nepasitikiu aktoriais ir politikais.
Mačiau, kaip režisierius sudrasko aktoriai. Kaip kokioj Savanoj, gatavi vienas kitą papjauti... Yra tokių metų, kuriuos noriu pamiršti: ir santykiai juodi, ir nesisekė...
Galų gale, tam tikras nežinojimas veda į priekį. Mes ypatingai skųstis negalime. Yra kas dar sunkiau už mus gyvena. Aš lyginuosi su kitais menininkais – jiems tai pat nėra lengva. Visiems, kurie siekia aukštesnio rezultato, reikia labai daug dirbti. Galbūt reikia sau pasakyti: viskas nėra taip blogai, tik trūksta idėjų. Nuo ryto iki vakaro – svarbu idėjos.
Nebus teatre geriau, kai pasistatysi dar vieną salę. Svarbu turėti vidinių idėjų. Laikui bėgant prasideda badas. Ir čia jokia knygutė nepatars, jokia metodologija.
Ateina toks laikas, kai pati gamta neleidžia tobulėti: ką perskaitai iš vakaro, ryte nieko neprisimeni.
Dabar reikalingos kitos charakterio savybės. Pavyzdžiui, lipšnumas. Kas turi jį, tam sekasi.
Nereikia ypatingai klupčioti prieš autorius: „Jie geri, o mes – antrarūšiai“. Mes esame lygūs su autoriais. Svarbu mokėti perskaityti literatūrą.
Man gražus žodis „treneris“. (Vaitkus atsakė: „Tai vadinkimės ‚treneriais‘“).
Arba gimei su sėkme, arba be jos. Ir nieko nepadarysi.
Reikia gyventi, o ne užsidėti ant pečių įvairias filosofijas.
***
Už mirusį režisierių E. Nekrošių mišios bus aukojamos lapkričio 21 d. 11 val. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje.
Atsisveikinimas su velioniu lapkričio 21 d. nuo 12 iki 20 val. „Meno Forto“ salėje (Bernardinų g. 8/8). Karstas išnešamas lapkričio 22 d. 10 val. Eimuntas Nekrošius bus laidojamas Šiluvos miestelio kapinėse.
