Ramų sekmadienio vakarą iš Berlyno kilusi muzikantė stulbino klausytojus jausmingai supynusi savo autorinius kūrinius, improvizaciją ir žaidimus su publika.
Nuotaikos Pasagos salėje buvo jaukios nuo pat pradžios, o aplodismentams nuaidėjus klausytojai būriavosi prie atlikėjos su dovanomis ir plačiomis šypsenomis. Julia maloniai išklausė visų padėkas ir kiek pailsėjusi papasakojo apie save, koncertus ir savo pasaulio suvokimą.
– Jūsų akys spinduliuoja aistra gyvenimui. Kas yra jūsų užsidegimo priežastis ir kaip atradote muziką?
– Man reikėjo šiek tiek laiko, jog suprasčiau, kad turiu užsiimti muzika, o ne kuo kitu. Anksčiau aš studijavau psichologiją. Iš dabartinės perspektyvos sprendžiant, man reikėjo tai pereiti, kad suprasčiau, jog man reikia užsiimti kitkuo.
Muzika yra kaip kanalas, sukurtas pasaulis, kuriuo gali dalintis su kitais. Vienas iš svarbiausių dalykų man yra dalintis gera energija, judesiu, komunikuoti. Aš esu pianistė ir kompozitorė, mano muzika sunkiai dera su vokalu, bet dėl to klausytojai gali išgirsti ir atrasti savas istorijas dainose.
Gali būti, kad ateityje užsiimsiu kita veikla. Dar vienas aspektas yra tai, jog muzika man yra namai, kuriuos nešuosi visur, kad ir kur nukeliaučiau. Tada, kai prisėdu prie pianino, jaučiu, jog turiu savo vietą ir teisę joje būti.
Pasineriu į esamą akimirką ir manau, jog tai išsitransliuoja publikai. Manau, jie gali išgirsti viską, ką aš jaučiu. Labiausiai noriu perteikti namų jausmą. Taip pat man tai turi ir politinę reikšmę, atsižvelgiant į pabėgėlius ir situaciją Vokietijoje.
Visi esame to pasekmė. Jie atkeliauja ir nėra priimti. Užsiimant muzika, dažnai koncertuojant tai turi galią atverti naujas erdves ir perspektyvas. Gali būti, kad visos reikiamos žinios yra žmonių viduje.
– Grodama jūs esate labai įsijautusi, tarsi transo būsenos. Koncerto metu minėjote, jog jei kam nors kils puikių minčių, svarbu jas prisiminti. Kokie ryšiai jums sieja muziką ir psichologiją?
– Manau, jog egzistuoja ryšys tarp visko, ką aš žinau, kas esu, ir muzikos. Aš tiesiog kalbu apie savo gyvenimo patirtį per muziką. Galbūt ir komunikuoju su ta patirtimi per muzikos prizmę. Tai mane, galbūt ir kitus, veikia kaip terapija.
Visuomet koncerte egzistuoja transinė, meditatyvi, dvasinė būsena, ypač periodais, kai giliau tuo domiuosi. Kurį laiką šias būsenas stengiuosi atrasti. Muzika visuomet yra apie kvėpavimą, laiko ištempimą ir sutraukimą. Man patinka tai stebėti, tarsi prakvėpuoti pro šias akimirkas. Kiekvieną kartą koncertuojant patirtis labai skiriasi.
– Kuo jums įsidėmėtini šie skirtumai?
– Klausytojai kaskart būna labai įvairūs, atmosfera irgi. Tai mane visada veikia. Kartais publika būna labai tyli ir itin įdėmiai klauso, kaip šį vakarą. Tuomet galiu juos pasiimti į kelionę, ir galbūt viduje jie pasiekia tam tikrą tikslą, kurio nebūtinai sąmoningai siekė. Bent jau pati salės atmosfera pakinta, lyginant su pradiniu momentu.
– Koncerto pabaigoje publika ir jūs žaidėte žaidimą, kuriame žmonės galėjo pasakyti jums žodį, o jūs jį pagrojote. Kokią reikšmę jums turi improvizacija?
– Yra daugelis lygių tokiame, sakykime, bendrame eksperimente tarp publikos, manęs ir muzikos. Visų pirma tai yra komunikacija. Tai suteikia žmonėms asmeninę erdvę pasireikšti koncerte, o aš su tuo kažką nuveikiu.
Man patinka pakeisti kryptį, kai ne tik aš groju, klausytojai stebi, ir viskas. Aš nesu pirma, kuri tuo užsiimu, bet iš principo man labai patinka sukurti tokį dialogą. Tai suteikia man galimybę patirti, kas sklando žmonių, kurių nepažįstu ir galbūt niekada nebesutiksiu, galvose. Tai suteikia man tam tikrą impresiją. Kaskart man tai didelis eksperimentas.
Taip pat man tai didelis iššūkis. Esmė ne tik, kaip išgrosi žodžio reikšmę, bet ir kaip jį priimsi. Iš žodžių aš galiu susikurti savą istoriją ir pagroti ją. Galbūt man žodis nepatinka ir aš sugroju jo priešingybę. Kitu atveju galbūt man patiks žodžio rašytinė forma ir aš stengsiuosi perteikti tai tokia forma, kas galbūt ir kiek banalu. Man patinka sau mesti iššūkius ir būti nustebinamai.
– Kaip jaučiatės po šiandienos pasirodymo, kokią impresiją išsinešėte?
– Aš esu labai laiminga. Dar kartą gavau patvirtinimą, kodėl aš visa tai darau. Žmonės po koncerto buvo džiaugsmingi, mane šnekino, turėjo įvairių minčių, klausimų.
Mes paprasčiausiai kalbėjomės, o muzika tiesiog yra jungianti bazė, kad patirtume nuostabų dialogą. Man pavyko parvežti istorijų iš Berlyno ir patirti puikų, pirmą, dvipusį pasisveikinimą.
– Ką galėtumėte pasakyti apie Paliesiaus dvaro koncertų salės erdvę?
– Aš ją dievinu! Kai pradėjau groti, pasisukau į didžiulį langą šalia manęs ir stebėjau atvirą vaizdą į laukus.
Jaučiau vėją, kuris atkeliavo iš lauko. Kai prieš koncertą bandžiau fortepijoną, kiek nerimavau, ar nepasidarys per šalta, bet grojimo metu tai visiškai netrikdė ir labiau perteikė susiliejimo su gamta jausmą. Dideli langai į išorę suteikė pojūtį, kad esi lauke, tačiau buvo šilta. Tai man labai patiko. Suprasti atmosferą, žmones, jų jausmus, mintis apie koncertą...
Visuomet grodama bandau pagauti žmones įvairiais metodais. Yra daugelis būdų susijungti su tuo, ką aš darau būdama prie klavišų.
– Jei ne paslaptis, kokiais metodais jūs grojimu adaptuojatės prie skirtingos publikos?
– (Juokiasi.) Manau, tai darau intuityviai. Visada esu labai spontaniška. Ypač per solo koncertus. Tai man yra ekstremaliai spontaniška, lyginant su kitais projektais, kuriuose dalyvauju.
Viskas priklauso tik nuo manęs. Tai didžiulė atsakomybė, iššūkis, bet kartu ir didžiausia laisvė. Aš galiu kiekvienu momentu visiškai pakeisti tai, ką darau. Niekam nereikia manęs sekti ar klausti: „Ką ji daro, maniau, grosime kitka?” Kiekvieną kartą išmetu savo kūrinių eiliškumo planą, nors kaskart jį pasiruošiu. Dainų eiga visad kinta, nes pasirenku tai, ko reikia esamą akimirką.
– Tikrai kaskart išmetate?
– (Juokiasi.) Taip, gal vieną dieną tai pasikeis...
– Kuo ši koncertų erdvė skiriasi nuo kitų, kuriose jums tenka groti?
– Man dažnai tenka groti džiazo festivaliuose, klubuose, kurie būna rūsiuose, dažnai tai vyksta didmiesčiuose. Tai man buvo ypatinga patirtis groti erdvėje, kurioje anksčiau buvo arklidės. Čia buvo pilna arklių, o dabar tai yra tapę madinga kultūrine erdve.
Ši vieta apipinta daugybe istorijų ir jos labai įvairios. Kambariai kažko pripildyti, tad galiu susijungti su tuo. Man tai labai patinka. Būna, kad tenka groti mažose erdvėse, kuriose nieko nėra vykę. Kai pradedu groti jose, tai pavirsta kultūrine vieta.
Man smagu, kai galiu pradėti kūrybinį įnašą, tačiau čia viskas buvo paprasčiau dėl galimybės ištransliuoti buvusias erdvės istorijas į savas. Labai gražu groti gamtos apsuptyje, jaučiausi daug ramesnė, nei dažnai pasitaiko kituose koncertuose.
– Kaip vertinate „Steinway“ fortepijoną Pasagos salėje bei erdves su savais instrumentais?
– Tai nuostabus fortepijonas. Įvairiuose koncertuose vis tenka groti skirtingais instrumentais ir būnu nusivylusi, kad negaliu pasiimti savojo, bet prisitaikyti prie naujų fortepijonų man yra didelis iššūkis. Kaskart prisijaukinti naują instrumentą yra gero pianisto bruožas.
Taip pat reikia mokėti būti kūrybingam su instrumentais, kurie nebūna itin kokybiški. Paliesiaus dvaro fortepijonas yra labai gražus ir aukštos klasės. (Itin mėgstu „Steinway“ instrumentus, gamintus 6-ajame, 7-ajame dešimtmečiais.) Jis labai tinka Paliesiaus koncertinėje erdvėje, visa bendra salės kompozicija yra tiesiog nuostabi.
