Įtraukus kūrybinis procesas
„Kiekvienas žmogus turi daug neatskleistų talentų, kurie, sukūrus palankias aplinkybes, atsiskleidžia“, – sako Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Loreta Paulauskienė. Ji džiaugiasi, kad neįgaliųjų noras ir drąsa kurti jaudina žmones. „Žiemos etiudų“ paroda – akivaizdus to įrodymas. Organizacijos 20-metyje dalyvavusį Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narį Gediminą Rudžionį sujaudino neįgaliųjų kūrybiškumas, tad jis panoro prisidėti, kad jų kūryba sklistų dar plačiau, kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų, pamatytų jų darbus. Taip ir gimė šis projektas. „Sugalvojom idėją – mūsų dailininkai nutapys paveikslų, o teatro trupė „Lašai“ pagal juos sukurs poetinius tekstus, – pasakoja L. Paulauskienė. – Toks kūrybinis procesas mums patiems buvo labai įdomus.“
Paveikslų tapyba buvo patikėta dailininkės Jolantos Snežko vadovaujamai dailės studijai. Parodoje puikuojasi daugiau kaip dvi dešimtys žiemą vaizduojančių paveikslų. Juos dailės studijos nariai pradėjo kurti dar praeitą žiemą. Kol, pasak vadovės, jie vienas į kitą atremti prie sienos stovėjo studijoje, buvo sunku patikėti, kad sukabinti parodoje, susilies į tokią darnią visumą, taip suskambės.
Pasak trečius metus dailės studijai vadovaujančios J. Snežko, į tapybos užsiėmimus renkasi apie 10 moterų. „Pažintį su daile pradėjome nuo pačių pagrindų – pastatymo, natiurmortų. Įgijusios šiek tiek įgūdžių, moterys panoro spalvos – pradėjome tapyti. Paskui natiurmortus pakeitė laisvos temos. Tiesa, ne iš karto pavyko ant drobės perkelti mintyse sugalvotą siužetą, bet pamažu, žingsnis po žingsnio, keliavome tolyn, ir štai – jau galime grožėtis paroda“, – džiaugiasi J. Snežko.
Poetiniai tekstai – paveikslų parodos akcentas
Pirmaisiais paveikslų vertintojais, kaip ir buvo iš anksto sumanyta, tapo „Lašų“ trupės nariai. Prie kiekvienos drobės susibūrę žmonės išsakė savo įspūdžius, mintis, emocijas. Tereikėjo viską užsirašyti, tas frazes šiek tiek nugludinti, suteikti poetinio skambesio. Pasak L. Paulauskienės, kuriant tokius paveikslų aprašymus, pagalvota ir apie regėjimo negalią turinčius žmones, kurie negali matyti, kas drobėse pavaizduota. „Norėjome, kad girdėdami šiuos tekstus jie galėtų pamatyti, tiksliau – įsivaizduoti mūsų dailininkų nutapytus žiemos vaizdus“, – sako ji.
„Žiemos etiudų“ pristatyme šie poetiniai tekstai skambėjo iš pačių jų kūrėjų lūpų. „Lašų“ trupės aktoriai kartu su neįgaliaisiais dailininkais tądien sukūrė trumpą spektakliuką – pakvietė į originalią kelionę po žiemos karalystę. Kiekvienas paveikslas nušvito ryškia šviesa, o skambėję tekstai žiūrovus kvietė panirti į savo jausmus, emocijas, paveikslų sužadintas asociacijas.
Šviesos spinduliui nukrypus į Nadeždos Ščiukinos paveikslą „Kelias namo“ pasigirdo teatro trupės narės Rimutės Mireckaitės balsas: „Užtrukau. Buvo linksma, malonu, smagu... Užtrukau. Baltu žiemos keliu per mišką klampoju, brendu. Tyla aplinkui. Šalta. Nė gyvos dvasios, temsta. Kažkaip baugu. Nereikėjo eiti... Namo, namo, namo! Ir taškas. Nuo šalčio suklykia paukštis. Per miegus... Gal grįžti atgal? – Bet ne. Namo! Namo! Namo! Širdis tuksena, gena. Štai snigti pradėjo. Lengvutės snaigės tyliai leidžiasi ant veido, lūpų, tirpsta... Po kojom baltos vėžės girgžda...“
Aktorės žodžius palydi trumputis skambtelėjimas. Jis iš tiesų panašus į girgždantį sniegą. Į visų paveikslų pristatymus įsiliedavo netikėti garsai, tarsi primenantys nulūžusio varveklio, nuo šalčio trakštelėjusios medžio šakos ar skilinėjančio ledo garsus. Jais, pasak L. Paulauskienės, norėta sukurti ypatingą žiemos nuotaiką.
Nuo peizažų iki urbanistinių siužetų
Šerkšnu pasipuošę medžiai, pusnyse skendinčios trobelės, tolumoje stovinti medinė bažnyčia – tokį nostalgišką žiemos vaizdelį nutapė tautodailininkė N. Ščiukina. Moteris pasakoja į šį paveikslą sudėjusi kelias žiemiškas patirtis. „Pernai vieną rytą buvo didžiulis šerkšnas, viskas užpustyta – su neįgaliojo vežimėliu niekur nenusigausi. Ilgai sėdėjau laukdama, kol galėsiu išvažiuoti. Sėdėdama pagalvojau: reikia tą šerkšną nufotografuoti“, – prisimena Nadežda. Paveikslui tiko ir dar viena telefono atmintyje išsaugota nuotrauka. „Šitie nameliai – iš Rumšiškių liaudies muziejaus“, – su paveikslo istorija supažindina ji. Įdomiai tautodailininkė pasakoja ir apie medinę bažnyčią, kurių Lietuvoje vos viena kita belikusi. Pasak jos, tokios medinės bažnyčios ne be reikalo suręstos be jokios vinies, mat po kurio laiko metalas pradeda rūdyti ir kenkia medienai. Net atsiradus pjūklams, rąstus bažnyčių statytojai irgi tašydavo tik kirviu, kad nesuardytų medienos ir ji nepradėtų pūti. „ Jie žinojo, kad Dievo namai turi stovėti amžinai“, – pasakoja N. Ščiukina.
Parodoje eksponuojami ir du Ninos Šavelytės paveikslai. Moteris nupiešė žiemos užkluptus belapius medžius ir sniego kepurėmis pasipuošusias šermukšnių kekes. Dailės studijoje Nina pirmą kartą tapė akriliniais dažais. „Labai patiko. Ir dažai greitai džiūsta“, – sako N. Šavelytė.
„Žiemos etiudų“ ekspozicijoje išsiskiria trys Eglės Volungevičiūtės paveikslai. Juose – Bernardinų gatvelė, Bernardinų sodas su bažnyčia ir Maironio gatvė. „Mėgstu piešti Vilnių, jo pastatus, gatvių perspektyvas“, – sako išskirtinių siužetų autorė. Eglė piešia nuo vaikystės, yra baigusi keturmetę dailės mokyklą, architektūros studijas. Studijų metais reikėjo piešti daug urbanistinių siužetų, tie įgūdžiai išliko iki šiol.
Eglė pasakoja, kad pradėjus lankyti dailės studiją, daug ką teko prisiminti iš naujo. Nors piešimo, tapybos pagrindus moteris ir turi, bet nuolat tokia veikla neužsiimant daug kas prisimiršta. „Dailės studijoje piešėme labai įdomius natiurmortus, – sako E. Volungevičiūtė. – Dar pernai pradėjome žiemos etiudus tapyti.“ Eglė prisimena ir praėjusią vasarą Vilniaus senamiestyje surengtą plenerą, ir dailininkės Irenos Petravičiūtės–Zacharovos, aliejinės tapybos meistrės, vedamus plenerus. „Noriu viską išmėginti, išnaudoti visas galimybes“, – sako dailės studijos užsiėmimų nekantriai laukianti moteris.
Teatras ir tapyba – vienoje vietoje
Ingai Filipovič „Žiemos etiudų“ parodos pristatyme teko du vaidmenys: ir tapytojos, ir poetinius tekstus pristačiusios teatro trupės narės. Nors Ingą daugelis pažįsta kaip aktorę, dalyvaujančią ir profesionalių trupių spektakliuose, ji sako, kad piešti pradėjo anksčiau nei vaidinti – nuo trejų metų. „Ir į specialiosios kūrybos draugiją „Guboja“ patekau dėl piešimo. Dailės akademijoje vykusiame konkurse „Čia mano namai“ buvo pristatyti mano piešiniai. Buvau bebaigianti Prienų internatinę mokyklą. Mane pastebėjo, pakvietė į draugiją“, – prisimena Inga. Ir priduria, kad piešti jai visada patiko, netgi norėjo studijuoti Dailės akademijoje. „Baigusi mokyklą svarsčiau, kas artimiau – scena ar dailė. Nusprendžiau, kad geriau būsiu aktore, nes dailininkas – vienišius, o aš labai nemėgstu būti vieniša.“
Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungoje veikiančioje teatro trupėje „Lašai“ I. Filipovič dalyvauja nuo pat jos įsikūrimo, o dailės studiją lanko porą metų. Mergina džiaugiasi, kad čia gali įgyvendinti visus kūrybinius užmojus, įsitraukti į įvairias veiklas.
„Labai smagu atrasti vis naujų atspalvių, gyvenimas įgavo kitą prasmę“, – sako ir kiti neįgalūs menininkai.
