Apie kalėdinius filmus ir savotišką jų alternatyvą – lenkų „Tylią naktį“ – pasakoja kino kritikai, „Kino pavasario“ kino programos sudarytojai M. Valiūnaitė ir G. Kukta.
- Portalo IMDb paieška pagal raktažodį „kalėdiniai filmai“ siūlo net 1 500 filmų. Ar teisinga būtų teigti, kad kalėdiniai filmai yra atskiras žanras?
M.Valiūnaitė: Juokaujant galima sakyti, kad kalėdiniai filmai yra visa rūšis filmų, kurie turi dar ir savo žanrus: komedijos, filmai šeimai, siaubo filmai. Tai didelė teminė grupė filmų, kurie panaudoja siužetui įvairius Kalėdų elementus.
G.Kukta: Kalėdinių filmų žanru nevadinčiau. Taip dažniausiai vadinamos komedijos arba komiškos dramos, kurias vienija veiksmo laikas Kalėdos ir pagrindiniai herojai – šeima, geriausi draugai, Kalėdų seneliai ar nykštukai.
Žanras yra sudėtingesnė kategorija, apibrėžiama pasikartojančiais naratyvo, formos ir stiliaus elementais, tam tikrais vizualiniais tropais ir taisyklėmis. Šiuo atveju kalėdiniai filmai, man regis, yra per daug skirtingi, kad būtų priskirti kuriam nors žanrui.
- Kas lemia kalėdinių filmų fenomeną? Juk atrodo keista, kad žmonės tą patį filmą žiūri n kartų. Kaip manote, kodėl?
M.V.: Manau, tai susiję labiau su ritualu negu su filmo struktūra – svarbiausia, atpažįstamumas: tam tikri kalėdiniai simboliai ir tam tikrą žanrą atitinkantis scenarijus. Vis dėlto, kaip minėjau, kalėdiniai filmai – tai filmai, kuriuos jau matei arba jei ir nematei, vis vien atrodo, kad matei, nes žiūrėdamas juos būni drauge su šeima ar draugais, daliniesi naujienomis ar tiesiog lauki, kol susivirškins viena porcija maisto.
G.K.:„Kalėdiniai filmai“, kurių siužetus žinome atmintinai, yra lyg dar vienas amžinojo sugrįžimo – cikliškumo – patvirtinimas. Viskas taip pat, kaip pernai, užpernai, kaip vaikystėje. Šis žinojimas mus ramina, leidžia užsimiršti, dažnai suteikia stabilumo jausmą. Sparčiai lekiančiame ir besikeičiančiame pasaulyje „kalėdiniai filmai“ tarsi įrodo, kad yra amžinų, nekintamų dalykų.
Kalėdiniai filmai dažniausiai asocijuojasi su TV filmais: „Vienas namuose“ ir „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“. Ar „Tyli naktis“ turi potencialo konkuruoti su tokia masine produkcija?
M.V.: „Tyli naktis“ – tai kalėdinis iššūkis! Manau, po daugelio metų, kai jau žinosime, ką kurioje vietoje pasakė pagrindinis veikėjas, ar atsiminsime visas jo sesers grojamos melodijos klaidas, tai gali būti alternatyvus kalėdinis filmas. Pavargusiems nuo „Vienas namuose“ filmas „Tyli naktis“ – tikrai geras atradimas, juolab, kad jį galima pažiūrėti per Kalėdas ir neišeinant iš namų.
G.K.: Šis filmas gali jei ne konkuruoti, tai bent būti alternatyva žmonėms, kurie Kalėdas mato kaip dar vieną spektaklį, šeimos suvaidinamą kiekvienais metais. „Tyli naktis“ gali būti lyg veidrodis, atgręžtas į mus. Klausimas tik, kas norės ir ar išdrįs į jį žvilgtelti.
- Kokius dar aukštos meninės vertės kalėdinius filmus, tarkime, iš kino klasikos, galėtumėte rekomenduoti žiūrovams?
M.V.: Ieškantiems širdį sušildančio ir gražaus kino, labai rekomenduočiau seną gerą klasiką Franko Capros „Nuostabų gyvenimą“ („It’s a Wonderful Life“, 1946). O alternatyvos mėgėjams, tiems, kurie nelabai mėgsta kalėdinius filmus, – visiškai ne kalėdinį Nagisa Oshimos „Su šv. Kalėdomis, Pone Lawrensai“ („Merry Christmas, Mr. Lawrence“, 1983).
G.K.: Rekomenduoju pažiūrėti 1987-aisiais pasirodžiusį ir „Oskaru“ už geriausią užsienio filmą apdovanotą Gabrielio Axelio filmą „Babetės puota“ („Babettes gæstebud“), kurio veiksmas vyksta ne per Kalėdas, bet iš ekrano sklindanti šviesa visada sugrąžina magišką vaikystės žiemų ir Kalėdų jausmą. Ir, žinoma, Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandrą“ („Fanny &Alexander“, 1982), kurio trumputę sceną su gatvėje įžiebiamais žibintais prisimenu kaskart, atėjus šventėms.
- Koks šiemet buvo lenkų kinas? Ar filmą „Tyli naktis“ galima vadinti vienu ryškiausių Lenkijos filmų, atspindinčiu šių dienų lenkų kiną?
M.V.: „Tyli naktis“ tikrai buvo debiutas iš didžiosios raidės. Kasmet Lenkijoje atsiranda bent po vieną labai ryškų, išbaigtą debiutą, kuris susirenka bene daugiausiai nacionalinio kino akademijos prizų. Piotro Domalewskio „Tyli naktis“ – vienas jų, pažvelgiantis į tam tikras Lenkijos visuomenės savybes iš šiuolaikinės perspektyvos, bet neprarandant jautrumo tradicijoms.
G.K.: Lenkų kinas, kaip ir kasmet, buvo įvairus, bet svarbiausia – drąsus, nebijantis kalbėti temomis, kurias dalis visuomenės norėtų nutylėti, pamiršti, ignoruoti. Jaunieji lenkų režisieriai tiksliai ir įžvalgiai preparuoja ir interpretuoja savo šalies, visuomenės ir galiausiai savo pačių gyvenimus. Toks yra ir P.Domalewskio filmas.
Filmą „Tyli naktis“ galima išvysti Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Marijampolėje, Utenoje, Telšiuose, Gargžduose, Anykščiuose, Varėnoje ir Pakruojyje. „Tylią naktį“ taip pat galima pamatyti internetinėje namų kino platformoje „Žmonės Cinema“ ir „Telia“ išmaniosios televizijos videonuomoje.
Apie filmą: https://kinopavasaris.lt/lt/programa/6373-tyli-naktis