Sigitas Parulskis. Turėti ar būti: visko po truputį

Beveik kiekvieną rytą vaikščiodamas su labradoru matau automobilyje sėdinčią moterį. Ji laukia, kol apsauginis įleis ją į prekybos centrą. Ir kol ji laukia, „skrolina“ išmanųjį telefoną. Dažnai matau žmones automobiliuose, autobusuose, traukiniuose, liftuose, ant suolelių, einančius, stovinčius – ir dažniausiai jie įsikniaubę į telefonus. Taip, tai liga, priklausomybė, prakeikimas, burtai.

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Feb 5, 2019, 9:00 PM

Kita vertus, ką mes veikdavome, kai nebuvo mobiliųjų, išmaniųjų, interneto? Sėdėdavome automobiliuose ir spoksodavome į tolį. Nelabai turėjome ir automobilių. Ant suolelių, laukdami Godo ar KGB agento, skaitydavome knygas, laikraščius, valgydavome apipelijusius sausainius... Kartais gulėdavome po stalu, pakrūmėje, po žeme ir niekur nežiūrėdavome.

Ar išties buvome jautresni ir išmintingesni, nes neužsikrėtę mirtinu telefonų ir interneto virusu? Ne. Buvome tokios pat nelaimingos beždžionės, nežinančios, kur dėti savo ilgesį ir džiaugsmą šioje beprasmiško skausmo planetoje.

„Turėti ir būti“ – sovietiniais laikais populiari E.Frommo knygelė, kurią turbūt retas kas perskaitė, bet daug kas mėgo cituoti pavadinimą. „Turėti“ reiškė vartojimą, kuris provokuoja godumą, pavydą, smurtą, o „būti“ – meilę, kūrybą, norą dalytis ir prasmingai veikti. Kaip mes troškome būti!

Neseniai skaičiau puikaus lenkų menininko K.Warlikowskio kalbą, pasakytą Europos Parlamente, kurios esmė ta pati: anksčiau mes labiau norėjome būti, o dabar norime tik vartoti. Anot jo, komunistų laikais „buvo medžiojama klasika ir naujoji literatūra, pavyzdžiui, stovima eilėse prie pirmo S.Becketto dramų leidimo.

Tikėjome, kad tam tikra knygų bazė suteikia mums prieigą prie Europos kultūros klodų, išlaiko mus Europoje“.

Gražūs žodžiai, bet primena „aukso amžiaus“ kompleksą, nes ir anais laikais labai norėjome vartoti, tik nebuvo ko (išskyrus pigų vyną ir žuvų konservus). Džinsai, vinilinės plokštelės ir kiti Vakarų blizgučiai, kurių taip geidėme ir laikėme juos laisvės ir demokratijos simboliais, iš tiesų buvo ir vartojimo simboliai. Tad mes jiems suteikėme gilesnę prasmę. Ir anais laikais siekėme laisvės vartoti laisvę, tiktai nedaugelis svajojo vartoti kultūrą, meną ir pan., daugeliui laisvė reiškė daugiau maisto, skudurų, daugiau kelionių į Turkiją, kad paplūdimiuose pakaitintų blyškius lietuviškus kumpius.

Sakoma, Lietuvoje nėra idėjų: na, statykime vaikų darželius, koncertų sales, teatrus, meno ir kultūros, o ne vis didesnius prekybos centrus. Ar daug atsirastų norinčių tokios programos? Vartojimas be kultūros iš tiesų pražūtingas; saikas, pusiausvyra – labai teisingos, nepelnytai nuvertintos sąvokos.

Pats vartojimas nėra demonas, o kultūra nėra visagalis vaistas. Prieš abu didžiuosius pasaulio karus būta puikių menininkų ir filosofų, bet ar jų talentas, jų išmintis sustabdė masių vartojimo troškimą? Karas iš esmės yra vartojimo apoteozė – daugiau žemių, vergų, daugiau galios, puikybės arba gyvybinės erdvės, kaip sakė sumautas fiureris.

Mūsų prigimtyje užprogramuota norėti: daugintis, išlikti, apsaugoti palikuonis. Jeigu nekeliame kitokių tikslų, norime daugiau vartoti – daugiau maisto, drabužių, automobilių, kitaip tariant, materialinių vertybių, nes dvasinių (kaip keistai skamba šis žodis) vertybių reikia mokytis, reikia įgūdžių, kantrybės, laiko, o masės žmogus to nenori.

Filosofas J.Ortega y Gassetas 1929 metais parašytame tekste „Masių sukilimas“ kalbėjo apie tai: „Mes dalyvaujame hiperdemokratijos triumfe, kai masė, apeidama įstatymus, veikia tiesiogiai, remdamasi vien materialinėmis vertybėmis, primesdama visuomenei savo valią ir skonį.“ Ir masių žmogus nėra konkretus socialinis sluoksnis, tai – pasaulėjauta: noriu visko greitai, lengvai, daug.

Kadaise žmogus buvo vertinamas ne už tai, kaip myli save, o kaip sugeba mylėti ir rūpintis kitais. Kaip tik to mus mokė kultūra. Na, bent jau norisi tuo tikėti, nors truputį, iš paskutiniųjų.

Valstybė, orientuota tik į vartojimą, – o Lietuva, regis, to tik ir siekia, – yra viso labo didžiulis represinis, stambaus kapitalo palaikomas biurokratinis aparatas, kuris tik surenka ir paskirsto mokesčius ir kartais organizuoja politines rietenas, kad išliktų demokratijos regimybė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.