Idėja priartinti 1918 m. istoriją prie šiuolaikinio žmogaus kilo Lietuvos nacionalinio muziejaus vyriausiajam dailininkui Eimantui Ludavičiui ir šokėjai ir choreografei Jūratei Širvytei-Rukštelei. Pasitelkdami gatvės teatrą – demokratiškiausią meno formą, kūrėjai bando į istorinę tikrovę pažvelgti be perdėto iškilmingumo. Eitynės-performansas simbolizuoja įvykį, kai Nepriklausomybės aktą pasirašę signatarai traukia fotografuotis chrestomatinei nuotraukai, kuri anuomet buvo padaryta Gedimino prospekte įsikūrusioje Aleksandros Jurašaitytės fotoateljė.
Pirmą kartą pernai pristatytas renginys „Signatarai eina fotografuotis“ pranoko organizatorių lūkesčius – eitynes fiksavo minios žmonių, taip keisdamos spektaklio dramaturgiją ir atlikėjų trajektoriją. Žiūrovų pageidavimu eitynės bus pakartotos ir šiais metais, tik su kitais aktoriais ir nauju maršrutu.
Lietuvos nepriklausomybės aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos valstybė. O kas vyko po to, kai signatarai pasirašė dokumentą, nulėmusį mūsų valstybės likimą? Kaip signatarai reaguotų į šiomis dienomis vykstančius įvykius? Šiuos klausimus kelia projekto „Signatarai eina fotografuotis“ kūrėjai.
Performansui buvo ieškomi kūrybingų ir aktyvių žmonių su scenine patirtimi – aktorių, šokėjų, vaidybos studentų. Signatarų kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė nuo 1986 m. kuria kostiumus teatrui, kinui, televizijai, reklamai, dalyvauja tarptautiniuose kino projektuose.
Dėmesį kaustančiai procesijai vadovauti pakviestas cirko ir gatvės teatro spektaklių kūrėjas, operos teatro režisierius, aktorius, komikas ir nepaprastos energetikos menininkas – Adrianas Schvarzsteinas iš Ispanijos. Nors režisierius nėra Lietuvos pilietis, jo motinos senelis buvo litvakas nuo Baltstogės (dabar Lenkija). Pasak Adriano, jam, aistringai apsėstam istorija ir teatru žmogui, nesunku įsivaizduoti, kokią svarbą turi nepriklausomybės iškovojimas lietuviams ir ką ši data reiškia Lietuvai.
„2018 m. man teko režisuoti vieną Dainų šventės renginių filharmonijoje. Taigi, teko gerai išstudijuoti pagrindinius istorinius ir kultūrinius Lietuvos lūžius. Tuomet supratau, kad ne tik įdomu, bet ir svarbu pamatyti, koks sudėtingas dalykas yra istorija. O požiūris į ją visada bus toks pat įvairus, kaip ir faktų aiškinimas. Pabrėžiu, jog mūsų eitynės – ne personalijų mėgdžiojimas ar atkartojimas, o bendros idėjos ir jausmo perteikimas“, – sakė režisierius A.Schvarzsteinas.
Gatvės teatro renginiai Lietuvoje nėra įprasti. Čia svarbiausias veikėjas ir dramaturgas yra žiūrovas, o scenografija – gatvė. Šio žanro pobūdis ir esmė – improvizacija, kuri suteikia galimybę kiekvieną kartą ta pačia tema sukurti naują spektaklį.
Pagrindinis A.Schvarzsteino kūrybos braižas – išskirtinis ryšys su publika: „Manau, kad visa meninė veikla turi paliesti ir nustebinti žmones. Gatvės teatre tai yra tiesioginė funkcija, nes nėra jokių filtrų, atstumo nuo žiūrovo. Be to, tai leidžia išprovokuoti reakcijas, rodančias žmonių, dalyvaujančių renginyje, savybes.
Tačiau pagrindinis mūsų tikslas – atskleisti išskirtinės dienos – vasario 16-osios džiaugsmą. Tai laiminga diena, kai žmonės labiau atsiveria ir gali jausti, matyti, girdėti ir būti drauge. Manau, kad bet kokia šventė, kuri veda gyventojus link tapatybės stiprinimo, konstruktyvios ir draugiškos aistros, kuri užpildo mus pasididžiavimu ir emocijomis, yra verta būti švenčiama.“
Renginio „Signatarai eina fotografuotis“ kūrėjai puoselėja viltį sukurti kasmetę tradiciją, kai minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną vilniečiai galėtų išvysti ir kitą – šiltą, estetišką ir šiek tiek provokuojantį Lietuvos nepriklausomybės minėjimo šventės atspalvį.
Performanso pradžia – vasario 16 d. 10 val. 45 min. prie Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus. Pabaiga – 11 val. 30 min. prie Signatarų namų.
