„Kine yra taip: vaidybiniai filmai iškreipia tiesą ir to neslepia. Dokumentiniai filmai taip pat iškreipia tiesą, tik teigia, kad to nedaro“ – sakė latvių režisierius A.Freimanis.
A.Freimanis pradėjo savo karjerą kaip žurnalistas, dirbo "Sovietų jaunimo" laikraštyje („Padomju jaunatne“), tačiau buvo atleistas dėl „ilgo liežuvio“ ir ironiško rašymo stiliaus. Tuomet A.Freimanis įsidarbino Rygos filmų studijoje (Rigas kino studija), kur turėjo galimybę kurti linksmus įgarsinimo tekstus žinių reportažams. Netrukus jam buvo patikėta rašyti filmų scenarijus. Deja, kiti režisieriai nepatenkindavo A.Freimanio lūkesčių, todėl greitai jis pradėjo režisuoti pats.
1963 metais A.Freimanis apsigyveno uždarame pajūrio kaimelyje, kur dienas leido su vietos žvejais. Kartu su operatoriumi ir režisieriumi Ivaru Seleckiu jie pradėjo kurti filmą „Krantas“ („Krasts“, 1963 m.).
„Krantas“, taip pat antrasis filmas apie žvejus, pavadinimu „Laimikis“ („Lomi“, 1969 m.), tapo išskirtiniais reiškiniais poetinėje dokumentikoje. Filmų veikėjai juostoje tiesiog gyvena, dirba, geria, o kartais – kalba nesąmones. Jie paprasti, nepretenzingi ir atpažįstami kiekvienam žiūrovui. Būtent todėl šie filmai iš karto sužavėjo tuometinius Sovietų Sąjungos žmones.
„Na... Nežinau. Man nepatinka žodis „poetinis“. Tai skamba kaip kažkas, ką jaunos mergaitės rašo savo prisiminimų albumuose. „Metaforinis“ yra daug geresnis žodis. Latvis negali nufilmuoti chronologiško, analitiško kūrinio. Mes visi galvojame ir rašome metaforiškai“, – sakė režisierius A.Freimanis.
A.Freimans mėgo laužyti nusistovėjusias kino taisykles ne tik dokumentiniame kine, bet ir vaidybiniame: jis sukūrė vieną pirmųjų vaidybinių filmų, vykstančių dokumentinėje aplinkoje, kitaip vadinamą „dokudramą“. Tuo metu unikalios stilistikos „Obuolys upėje“ („Ābols upē“, 1974 m.) buvo visiškai naujas reiškinys ne tik Latvijoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Dabar šis filmas yra tapęs Latvijos kultūrinio kanono dalimi.
Paskutiniais gyvenimo metais A.Freimanis filmų nebekūrė, tačiau rašė. Po jo mirties buvo išleista pirmoji ir vienintelė jo novelė pavadinimu „Katilas“ („Katls“), pagal kurią Latvijos nacionaliniame teatre šiais metais pastatytas spektaklis.
„Laiko tiltai“ – bendras Baltijos šalių projektas, kurį prodiusavo A.Matelis, A.Matelienė („Studio Nominum“, Lietuva), Uldis Cekulis („VFS Films“, Latvija) ir Riho Vastrikas („Vesilind“, Estija) bei parėmė Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, prestižiniai Europos kino fondai „Eurimage“ ir „Media“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos ir Estijos nacionalinės televizijos
