„Kai pirmą kartą čiupinėjau Ameriką, pamačiau, koks yra skirtumas ir kaip mes esame apvagiami, — savo ryškius įspūdžius pirmąsyk nuvykus į JAV pasakojo D.Tautavičiūtė. —Supratau, kodėl mes buvome slepiami, kodėl mums negalima buvo niekur išvažiuoti, kodėl mums negalima buvo nieko matyti, nieko girdėti. Nes, neduok Dieve, patiks. Mes buvome labai apvogta karta. Ir aš išvažiavusi pačiupinėjau laisvės. Kaip galima sakyti „ne“ laisvei?“
Pirmoji proga trumpam išvažiuoti į JAV aktorei pasitaikė 1989 metais. Tuo metu nuo Nacionalinio dramos teatro atsiskirti ir įkurti savo teatrą nutarė režisierius Rimas Tuminas su savo trupe, kuriai priklausė ir D.Tautavičiūtė.
„Atsidūriau sankryžoje. Kol visi sprendė, ką daryti, nutariau, kad man reikia pabūti su savimi, pagalvoti, — sprendimą trumpam išvykti aiškino aktorė. — Bet pasiilgau namų. O atvažiavau į namus ir pasidarė labai liūdna. Teatre niekas nebuvo pasikeitę. Labai sunku buvo vėl pritapti. Bandžiau priprasti— vis tiek namai yra namai. Bet po kiek laiko — ir labai greitai — visa tai matyti pasidarė labai skaudu. Tuo metu dar nebuvo tikros nepriklausomybės. Buvo visiškai neaišku, kuo viskas baigsis. Ir aš sprukau.“
Tuo metu, nors Lietuva buvo ką tik paskelbusi nepriklausomybę, išvykti į užsienį buvo sudėtinga, tad D.Tautavičiūtė tiki, kad pats likimas norėjo jai padėti: „Viskas klostėsi taip, kad atrodė, taip ir turi būti. Jokio pasipriešinimo! Paskutinėmis dienomis prieš kelionę gavau visas vizas — likimas, atrodo, pats man padėjo. Po savaitės ar dviejų užsidarė visi keliai, nes būta visokių diplomatinių niuansų, bet tiesiog man pasisekė ir papuoliau į šitą langą.
Man reikėjo skristi lėktuvu iš Maskvos į Los Andželą. Aš, kaip sovietinė pilietė, kuri rezistavo prieš sovietų valdžią, nusprendžiau važiuoti traukiniais. Norėjau pamatyti Paryžių. Ir protestavau prieš sovietų valdžią. Neturėjau absoliučiai jokios teisės važiuoti traukiniais, nes sovietiniai piliečiai turėjo tik skraidyti ir nieko nematyti. Man tai vos nesibaigė skausmingai. Rusų karininkai mane norėjo išmesti tiesiai iš traukinio, nes neturėjau teisės važiuoti. Bet viskas baigėsi laimingai.“
Moteris prisipažino, kad jos nuoskauda dėl sovietų sistemos nualintos šalies neišblėso ir gyvenant JAV: „Aš daug protestavau, tai net atsisuko prieš mane. Kategoriškai atsisakiau kalbėti rusiškai. Amerikoje, būdama kompanijose, kuriose būdavo rusų, nesutikdavau bendrauti rusiškai, ir mane labai smerkė: „Kaip jūs taip galite?“ O vat šitaip, aš imu ir nekalbu. Bet tai atsisuko prieš mane. Dabar, daugelį metų nekalbėjusi, aš tiesiog nebegaliu išsižioti rusiškai. Dalyvavau atrankoje rusų kalba į švedų filmą, kur turėjau vaidinti rusę, ir buvo labai blogai.“
Kadaise, iškart po studijų, kur jai žvaigždės karjerą žadėjo garsi tuometės Konservatorijos (dabar — Muzikos ir teatro akademija) profesorė Algė Savickaitė, R.Tumino pakviesta į Nacionalinį dramos teatrą ir spektakliuose kūrusi pagrindinius vaidmenis, D.Tautavičiūtė, įsikūrusi San Franciske, turėjo trisdešimčiai metų pamiršti savo aktorės pašaukimą. Pasak jos, šiame JAV didmiestyje nebuvo jokių galimybių tęsti karjerą, nes profesionalaus teatro jame nėra, tik įvairūs saviveiklos teatrai, tokie kaip gėjų teatras ir kt., o kino atrankos vyksta tik Holivude.
„Man šito klaikiai trūko“, — atviravo praeityje garsi aktorė ir pasiguodė, kad visus 30 JAV praleistų metų ją naktimis kamavo košmarai apie tai, kaip ji ateina į teatrą ir negauna vaidmens arba, išėjusi į sceną, pamiršta tekstą.
„Man buvo skaudu grįžus į Lietuvą eiti Gedimino prospektu ir praeiti Dramos teatrą. Tai, ką pati savo rankomis uždariau, man skauda. Man skauda, kad išėjau iš teatro, kad pakeičiau profesiją, kad pati atsisakiau šito“, — neslėpė D.Tautavičiūtė, pastaruosius dešimtmečius su savo vyru, profesionaliu golfo žaidėju, vadovaujanti golfo aikštynams.
Todėl moteris apsidžiaugė sulaukusi galimybės sugrįžti prie savo tikrojo pašaukimo ir sukurti jaunikio motinos vaidmenį šią savaitę kino teatruose pasirodžiusioje romantinėje komedijoje „Vestuvės“.
„Tikrai džiaugiausi. Be to, patiko tema motinos, kuri labai saugo savo sūnų ir nori kontroliuoti sūnaus gyvenimą. Tai labai artima mums, visoms mamoms. Aš pati turiu sūnų. Neturiu teisės jo kontroliuoti, bet jeigu galėčiau, ak, kaip norėčiau!“ — nusijuokė D.Tautavičiūtė ir pridūrė, kad palaiko „Vestuvių“ kūrėjų sprendimą kurti filmą pagal originalų lietuvišką scenarijų: „Labai pavargau nuo užsienietiškos įtakos Lietuvai, ką aš čia nuolat matau. Taip norisi tos savos. Bet „savos“ — nereiškia klumpakojo su megztomis kepuraitėmis. Šiuolaikinės temos yra labai aktualios. Reikia visada ieškoti autentiškumo savame krašte.“
