Tai reikalavo iš jos vidinės disciplinos, susitvardymo ir paklusnumo. Tik kartais santūrus šypsnys atverdavo jos tikrąjį veidą. Ją džiugino ir gaunami pluoštai žiūrovų laiškų. Ir iš tiesų Dana Rutkutė buvo publikos numylėtinė ir daugelio laikoma kone ekrano žvaigžde (juk šou biznio anuomet dar nebūta).
Tuo įsitikinau, kai mudviem keliaujant naktiniu traukiniu į Klaipėdą spektaklio žiūrėti, kupė kaimynas, uostamiesčio advokatas, buvo toks laimingas tikrą Danutę matydamas iš arti, kad visą kelią žėrė jai komplimentus ir iki vidurnakčio vaišino mus turėtu tauriuoju gėrimu...
Visai kitoks Danutės teatrologės įvaizdis. Studijavusi lietuvių literatūrą, klausiusi Vinco Mykolaičio-Putino paskaitų, lankiusi Balio Sruogos seminarą, baigusi karo metais aktoriaus studiją prie Vilniaus miesto teatro (kursui vadovavo Juozas Siparis), mokytojavusi, o vėliau įveikusi ir pačią teatrologiją Maskvos GITIS´e, ji buvo įvaldžiusi ne tik gimtąją kalbą, bet ir iš visų pusių iščiupinėjusi teatrą kaip reiškinį.
Prie visų jos studijų dar pridėčiau ir tai, jog turėjo progos ir giliau pažinti gyvenimo prieštaringumą bei sudėtingumą, nes karo ir pokario metų dramatiška patirtis kiekvienam paliko gilius pėdsakus, anksti brandino asmenybę.
Tvirta ir pasitikinti savo profesiniais gebėjimais, Dana Rutkutė, jeigu nebūtų daug dirbusi laiko ir jėgų pareikalavusioje televizijoje, galėjo būti parašiusi ne vieną teatrologinę ar prisiminimų knygą, bet liko tik dvi – „Aktorius teatro veidrodyje“ (1989) ir „Mano jaunystės teatras“ (1994).
Pirmoji – tai iškilių aktorių portretų puokštė. Regimanto Adomaičio, Vlado Bagdono, Balio Barausko, Prano Piauloko, Rūtos Staliliūnaitės ir dar kitų aktorių portretus ji kuria sodriais žodžiais, išryškindama charakteringiausius jų bruožus, vaidybos stilių, lipdo juos lyg skulptorius, paisydama proporcijų, vaizdo harmonijos ir pastebėdama netikėtas vaidmenų detales, niuansus.
Tikra portreto meistrė. Bet ir jos Teatrinės recenzijos visuomet buvo svarios, patikimos, nemeluotos. Tuo buvo panaši į teatro kritiką ir istoriką Antaną Vengrį.
Apie Danutę – aktorę – nieko negalėčiau pasakyti, esu kitos kartos žmogus ir vaidinant jos neteko matyti. Tik teko girdėti vyresnius aktorius pasakojant, kad buvo jauna, graži, žavi. (Tokia ji buvo ir vėliau, dviejų sūnų rūpestinga ir draugiška motina).
Šiek tiek apie tą aktorystę sužinome iš jos antrosios, prisiminimų knygelės, kurioje autorės paberta mažyčių ją supusių vyresnių aktorių portretėlių, teatro užkulisių atmosferos. Knyga parašyta linksmai, su jai būdinga ironija.
Ji mokėjo žavėtis ir džiaugtis teatru. Kaip kritikę ją gerbė aktoriai ir kolegos. Ja pasitikėjo skaitytojai. Labai gražiai anądien apie Danutę pasakė jos bendraamžis Dovydas Judelevičius: „Danutė visuomet laikė save žmogum, keistom aplinkybėm patekusiu į teatro kritiką. Bet man atrodo atvirkščiai. Ji turėjo teatro gyslelę, mažai buvo žmonių taip taikliai ir jautriai jaučiančių teatrą, lyg ne iš profesionalo pozicijos...“
Atsisveikinti su šeštadienį mirusia ilgamete LRT diktore, aktore, teatrologe Dana Rutkute galima Vilniuje, Petro ir Povilo bažnyčios laidojimo salėje, antradienį nuo 16 valandos.
D. Rutkutės laidotuvės vyks trečiadienį 15 valandą, Antakalnio kapinėse.
