„G.Skvarnavičius – bene vienintelis, išdrįsdavęs į tų laikų gyvenimą pažvelgti su ironija ir net sarkazmu.
Tam nepakanka vien talento, profesionalumo, reikia ir paprasčiausios žmogiškos drąsos“, – sužinojęs apie skaudžią kolegos netektį savo feisbuko paskyroje parašė režisierius, operatorius Juozas Matonis.
Lydėjo žurnalisto polėkis
G.Skvarnavičius sukūrė apie pusšimtį dokumentinių filmų, tarp jų – daug unikalių lietuviškame kine feljetono žanro kūrinių, socialinių satyrinių novelių. Jis visada ieškojo, anot kolegų, išraiškingos kūrinių formos, papildydavo savo filmus tautosaka, vaidybos elementais, juose žaismingai pritaikydavo muziką.
Kūrėjas taip pat parašė scenarijų garsiems dokumentiniams filmams – „Sveiks, svieteli margs“ (režisavo Algirdas Dausa), „Žirgai ir berniukai“ (režisavo Viktoras Starošas), kartu su V.Starošu ir R.Šiliniu – filmui „Du kėliniai“ (režisavo V.Starošas).
G.Skvarnavičius buvo baigęs Leningrado universitete, Filologijos fakultete, žurnalistikos specialybę, dirbo Lietuvos kino studijoje režisieriumi ir scenaristu.
Mėgo humorą ir sarkazmą
Pašaipūnišku moralu ir provokacija dvelkia jau jo filmų pavadinimai.
Pavyzdžiui, juostoje „Ko verkia Medėja?“ režisierius juokavo apie melžėjas, o filme „Galėčiau būti Apolonas“ girtuoklius „prilygino“ graikų dievams. „Džokondoje IV aukšte“ jis kritikavo susiraukusias pardavėjas.
„Kliuvo man už tas džokondas. Univermago (universalinės parduotuvės) direktorė skambino visais telefonais, sakė, kad jos krautuvė gavo visokių sąjunginių apdovanojimų. O atėjo kažkoks Skvarnavičius su kino kamera ir ieško besišypsančių džokondų“, – kartą prisiminė dokumentininkas 8-ąjį dešimtmetį, kalbinamas „Lietuvos ryto“.
Režisierius sakė, kad jam būdavo nuobodu žiūrėti kino studijoje sukurtus dokumentinius filmus, todėl ir pradėjęs juokauti.
Tarsi kūrė tikrovę iš naujo
„Atsirado gerbiamų kritikų, kurie siūlė baigti su tais Skvarnavičiaus niekais.
Tačiau mane išgelbėjo Saulius Macaitis. Jis pirmas viešai pavadino mano filmus kino feljetonais ir juos apgynė. Kaip ir mano mėgstamą principą naudoti dokumentikoje vaidybinius elementus“, – yra pažymėjęs G.Skvarnavičius.
„Šis menininkas, kaip ir H. Šablevičius, nevengia humoristinių gaidų, tik jo humoras nėra atmieštas lyrizmu, jis kur kas piktesnis, jo ironija momentais pereina į sarkazmą, priartėja prie naujo mūsų studijai kino feljetono žanro.
Autorius suvokia, kad pasirinkus humoristinę intonaciją, tikslingiau yra ne imituoti gyvenimo tikrovę, o kurti ją lyg iš naujo, atvirai, nesimaskuojant, ieškoti realybės ir sąlygiškumo santykio.
Juk šiuose filmuose į dokumentinę medžiagą, pasitaiko, net įvedami aktoriai, provokuojantys veiksmą, o tai nebešokiruoja, nes principas apnuoginamas jau nuo pirmųjų kadrų.
Be to, ir kino feljetono žanras nebūtinai reikalauja stilistinio grynumo, neprieštarauja koliažui“, – rašė S. Macaitis apžvalginiame straipsnyje „Rodo „Dokumentika“ knygoje „Lietuvių kino menas šiandien“.
Filmai laimėjo prizų
Ne vienas G.Skvarnavičiaus filmas sulaukė garbingo įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose festivaliuose.
„Ko ašaroja Medėja?“ pelnė prizą Sąjunginiame festivalyje Dušanbėje (1980 m.), „Kuo prikąsti liežuvį“ buvo apdovanotas prizu Baltijos kino ir televizijos festivalyje Bornholme (1990 m.), „Kaip rengti referendumą“ gavo prizą trumpametražių filmų festivalyje Tamperėje (1991 m.).
Atsisveikinimas su kino režisieriumi G.Skvarnavičiumi vyks Vilniaus laidojimo rūmų (Olandų g. 22) 5-ojoje salėje rugpjūčio 20 d. nuo 17 val. ir rugpjūčio 21 d. nuo 11 iki 14 val., kai bus išnešama urna. Artimieji prašo, jei rinktumėtės pagerbti kolegos atminimą gėlemis, apsiriboti tik dviem žiedais.
