Šių metų Venecijos kino festivalio programą kritikai vertino kaip stiprią. Pristatyti filmų į Lido salą, kur tradiciškai vyksta seniausias pasaulyje kino festivalis, atvyko pirmojo ryškumo žvaigždės. Tarp jų buvo Bradas Pittas, sukūręs pagrindinį vaidmenį Jameso Gray filme-odisėjoje „Į žvaigždes“ („Ad astra“), Meryl Streep, nusifilmavusi demaskuojančioje Steveno Soderbergho juostoje „Skalbykla“ („The Laundromat“), Johnny Deppas, pasirodantis kolumbiečių režisieriaus Ciro Guerros Italijos filme „Belaukiant barbarų“ („Waiting for the Barbarians“), Džokerį įkūnijęs Joaquinas Phoenixas.
Venecijos festivalis tapo pirmeiviu, pagrindiniu prizu įvertinęs komiksų pagrindu sukurtą Toddo Phillipso „Džokerį“. Pakviesti šią kinematografinę komiksų atšaką į pagrindinį konkursą jau buvo unikalus Venecijos festivalio vadovybės žingsnis – tokiems dalykams paprastai rezervuojamas garbingas nekonkursinis blokas. Tačiau šiuolaikinių kukurūzų spragėsių lygis taip pakilo (žiūrėkite Christopherio Nolano filmus apie Tamsos riterį), kad, Alberto Barberos globojamos Venecijos „Mostros“ nuomone, jie gali varžytis su autorinio kino minties galiūnais. „Džokeris“ tai patvirtino, gavęs Auksinį liūtą. Beje, jam sėkmę pranašavo dauguma Venecijos kino festivalį stebinčių kino kritikų.
T.Phillipso „Džokerio“ siužetas skirtingas nei įprastų šios tematikos filmų – jis įtaigiai analizuoja ne Džokerio nusikaltimų, o žmogaus tapsmo piktadariu temą.
Su „Džokeriu“, išankstine kritikų nuomone, pajėgė konkuruoti Romano Polanskio „Aš kaltinu“ („J‘Accuse“, Prancūzija) apie Dreyfuso bylą. Prognozės pasitvirtino: „Aš kaltinu“ gavo Didįjį žiuri prizą.
R.Polanskio filmas pasakoja apie prancūzų karininko Alfredo Dreyfuso, XIX a. pabaigoje apkaltinto šnipinėjimu Vokietijos naudai, o vėliau išteisinto, bylą. Tiesa, buvo nuogąstavimų, kad lenkų kilmės prancūzų režisieriaus įvertinimui gali pakišti koją politinė konjunktūra – seni kaltinimai dėl nepilnametės išžaginimo. R.Polanskis jau seniai išsiaiškinęs santykius su šia moterimi, tačiau Jungtinėms Amerikos Valstijoms jis tebėra bėglys. 86 metų šiuoalikinio kino klasikas nekelia kojos iš Prancūzijos, baimindamasis ekstradikcijos.
Tačiau net moters vadovaujama Venecijos kino festivalio žiuri pamiršo senas nuodėmes ir skyrė R.Polanskiui antrą pagal svorį šio festivalio apdovanojimą.
Sidabrinį liūtą, skirtą geriausiam režisieriui, gavo švedas Roy Anderssonas, sukūręs filmą „Apie begalybę“ („About Endlessness“).
Volpi taurę geriausiai aktorei pelnė Ariane Ascaride už vaidmenį režisieriaus Roberto Guediguiano filme „Gloria mundi“.
Geriausio aktoriaus Volpi turė skirta Lucai Marinelli, sukūrusiam pagrindinį vaidmenį šiuolaikiškai interpretuotoje Jacko Londono romano „Martinas Idenas“ („Martin Eden“) ekranizacijoje, kurios režisierius – italas Pietro Marcello.
Marcello Mastroianni prizas geriausiam naujam jaunajam aktoriui arba aktorei atiteko Toby Wallace‘ui už vaidmenį australų režisieriaus Shannono Murphy filme „Pieniniai dantys“ („Babyteeth“).
Žiuri savo specialųjį prizą skyrė režisieriaus Franco Moresco filmui „Mafija jau ne ta“ („La Mafia Non E Più Quello Di Una Volta“).
Už geriausią scenarijų pagerbtas filmo „Čeri Leino 7-asis namas“ („Ji yuan tai gi hao“ / „No. 7 Cherry Lane“) autorius iš Honkongo Yonfanas.
Ateities liūtas už debiutą įteiktas Sudano režisieriui ir scenaristui Amjadui Abu Alalai už filmą „Tu mirsi 20-ies“ („You Will Die at 20“).
