Lapkričio 7 d. Vilniuje, o lapkričio 14 d. Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose prasidedantis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ kino mėgėjus į sales kvies jau 17 kartą.
Kaip ir anksčiau, programa „Naujienos iš Šiaurės“ pasiūlys kino naujienų iš Skandinavijos šalių, tarp kurių – šiais metais Venecijos kino festivalyje geriausiu režisieriumi išrinktas Roy‘jus Anderssonas ir jo filmas „Apie begalybę“ (2019) ir Berlyno kino festivalyje įvertinta norvegų režisieriaus Hanso Petterio Molando drama „Vogti arklius“ (2019).
Dokumentikos programoje „Neišgalvotas gyvenimas“ išvysime naujausią festivalio svečiams gerai pažįstamo Sergejaus Loznitsos kūrinį „Valstybinės laidotuvės“. O klasikos gerbėjų laukia Bo Widerbergo ir Michael'o Powello retrospektyvos bei vienam kartui sugrįžtantis kultinis miuziklas „Šiurpiojo Rokio šou“ (1975). Iš viso šių metų programoje pristatomi 89 ilgametražiai ir 43 trumpametražiai filmai.
„Lietuvos ryto“ skaitytojams pateikiame savotišką gidą – 10 filmų sąrašą, į kuriuos verta atkreipti dėmesį šių metų „Scanoramoje“.
1. Niekada nepatirti jausmai
Filmų „Vadink mane savo vardu“ ir „Dievo kraštas“ gerbėjams „Scanorama“ šiais metais siūlo Sakartvelo režisieriaus Levano Akino filmą „O tada mes šokome“ (2019).
Programoje „Naujienos iš Šiaurės“ rodomas filmas pasakoja apie jauną šokėją Merabą, kuris kasdien su partnere Mari repetuoja su nacionaliniu Sakartvelo ansambliu, siekdamas kada nors užkopti ant didžiosios scenos. Prie ansamblio prisijungęs talentingas vaikinas Iraklis greitai tampa pagrindiniu Merabo konkurentu, bet tuo pačiu jame pažadina ir niekada nepatirtus jausmus.
Kanų kino festivalyje rodytas, Sarajeve ir Odesoje apdovanotas filmas atskleidžia aistringą Sakartvelo gyvenimą ir svarsto lyčių stereotipus per ilgas tradicijas turintį nacionalinį šokį.
2. Nukelia į 1945-uosius
Jaunosios kartos rusų režisierius Kantemiras Balagovas kino mėgėjų dėmesį patraukė debiutiniu filmu „Ankštumas“ (2017), pelniusiu FIPRESCI kino kritikų apdovanojimą „Ypatingo žvilgsnio“ programoje Kanų kino festivalyje.
Po dvejų metų toje pačioje programoje kritikų ir tarptautinės žiuri geriausiu filmu įvertintas jo antrasis filmas „Ilgšė“ (2019) jau dabar kai kurių vadinamas rusiškuoju „Gummo“ (H.Korine'o juosta). Į 1945-ųjų Leningradą nukeliančioje istorijoje susiduria dvi moterys – Ija ir Maša, abi bandančios savo atstatyti gyvenimą karo sugriautame mieste.
3. Atsigręžė į Rusijos dabartį
Kitas rusų jaunosios kartos režisierius Aleksandras Gorčilinas debiutiniame filme „Rūgštis“ (2018) atsigręžė į dabartinę Rusiją ir šiuolaikinį jaunimą.
Du draugai Petia ir Saša po bičiulio savižudybės bando toliau užsiimti savo kasdieniais reikalais. Tačiau vis stiprėjanti beprasmybė pažadina jaunuolių maištą ir neapgalvotus veiksmus. „Žinai, kokia mūsų problema, Saša? Kad mes neturime problemų“, – filme ištaria Petia, apibūdindamas visą jaunąją kartą.
4. Jaunystės prisiminimai
Su britų režisierės Joanos Hogg kūryba „Scanoramos“ žiūrovai artimiau galėjo susipažinti 2014 metais, kuomet festivalyje buvo rodoma autorės retrospektyva.
Naujausias, Sandanso kino festivalyje Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas režisierės filmas „Suvenyras“ (2019) neria į pačios kūrėjos jaunystės prisiminimus.
Autobiografiniais faktais paremtoje dramoje jauna kino studentė Džiulė įsimyli už save dvigubai vyresnį Entonį, už kurio žavingų filosofinių apmąstymų slypi komplikuota, nuo narkotikų priklausoma asmenybė. Kupina jaunatviško naivumo mergina pasiduoda vyro manipuliacijoms. Pirmi rimti santykiai Džiulei tampa išbandymu, meilės apžavuose ieškant pačios savęs.
5. Apie zombius – kitaip
Pavargusiems nuo tradicinių zombių filmų, prancūzų režisierius Bertrando Bonello siūlo kitokią istoriją filme „Zombi vaikas“ (2019).
1962 m. Haityje Clairvius Narcisse’as buvo prikeltas iš mirusiųjų kaip zombis ir paverstas vergu cukraus plantacijose. Šių dienų Prancūzijos mergaičių mokykloje besimokanti Melisa teigia, kad yra jo anūkė ir savo pasakojimais sužavi bendraklasę, kuri kentėdama nuo nelaimingos meilės, nori išbandyti vudu magiją.
Haityje ir Prancūzijoje nufilmuotoje istorijoje, paremtoje tikrais pasakojimais, persipina žanrinio ir autorinio kino elementai.
6. Tarp tikrovės ir išmonės
Žinoma švedų menininkė ir režisierė Anna Odell antrajame savo filme „X ir Y“ (2018) su aktoriumi Mikaeliu Persbrandtu tyrinėja savo alter ego, į žaidimą pasikviesdami dar 7 žymiausius skandinavų aktorius, kurie gyvendami filmavimo aikštelėje turi įkūnyti jų „kitus aš“.
Pasak režisierės, filme ji žaidžia su žiniasklaidos suformuotu savo ir Mikaelio įvaizdžiais, norėdama parodyti, kad ne viskas, kas rodoma, yra tiesa. Filme išnyksta riba tarp realybės ir išmonės, tiesos ir melo.
7. Apie karą be mūšių
Po kelių ne itin sėkmingų filmų „Taurių riteris“ (2015) ir „Daina po dainos“ (2017) JAV režisierius Terrence'as Mallickas šiemet Kanų kino festivalyje pristatė pagal tikrą istoriją nufilmuotą juostą „Paslėptas gyvenimas“ (2019).
Antrojo pasaulinio karo metais austras Franzas Jagerstatteris atsisakė kovoti už vokiečių kariuomenę ir buvo pripažintas išdaviku. Bažnyčiai pasisakius už karą, Franzas suabejoja tikėjimu ir laisve rinktis pačiam, ką daryti su savo gyvenimu.
3 valandų trukmės filme režisierius nerodo karo mūšių, koncentracijos stovyklų, o sutelkia dėmesį į vieno žmogaus vidinę kovą. Po premjeros Kanuose kino kritikai šį filmą vertina kaip vieną stipriausių T.Mallicko kūrinių. Beje, tai paskutinis šiemet mirusio vokiečių aktoriaus Bruno Ganzo pasirodymas kine.
8. Apie neregę ir silpnaregę
Programoje „Lietuvių kino naujienos“ šiais metais pristatomas debiutinis režisierės Akvilės Gelažiūtės dokumentinis ilgametražis filmas „Neregėta Europa“ (2019).
Kai po dešimties kartu pragyventų metų Irmos geriausia draugė Žydrūnė išteka, ji pasikviečia ją ir kelis kitus draugus kartu vykti į povestuvinę kelionę po Europą. Tiesa, Irma yra neregė, o Žydrūnės regėjimas – silpnas.
Tragikomiškoje kelio istorijoje atsiskleidžia dvejų merginų ilgametė draugystė, kuri virsta jųdviejų atsisveikinimu ir naujo gyvenimo pradžia.
9. Pirmasis J.Meko filmas
Programoje „Atvira Lietuvos kino istorija“ „Scanorama“ siūlo prisiminti pirmąjį Jono Meko filmą „Medžių ginklai“ (1961).
Praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio pradžia, JAV apėmęs bitnikų judėjimas. Jauna moteris Barbara ieško gyvenimo prasmės ir svarsto apie savižudybę. Netikėtai sutiktas jaunas vyras Gregoris ir jos vedusių draugų pora bando pralinksminti merginą, tačiau, atrodo, viskas eina tik blogyn.
Eksperimentinis vaidybinis filmas perteikia to laikmečio ir kartos būseną, o jame skambančios Allano Ginsbergo eilės dar labiau tai įtvirtina.
10. Ėmėsi vaidybinio kino
Šių metų „Scanoramą“ uždarys antropologo ir kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmas „Partenonas“ (2019), kurio pasaulinė premjera įvyko Venecijos kino festivalio kritikų savaitės programoje.
Po dviejų sėkmingų dokumentinių filmų „Barzakas“ (2011) ir „Mariupolis“ (2016), M.Kvedaravičius pristato pirmąjį vaidybinį filmą, nukelsiantį į Atėnus ir šalia tvirtovės papėdės esantį viešnamį, kur pagrindinis veikėjas permąstys savo praeitį. Pagal tris metus vykdytą tyrimą sukurta istorija remiasi tikrų žmonių patirtimis ir išgyvenimais.
