Netikėta savivaldybės dovana vairuotojams ir pėstiesiems – prieš kelias dienas J.Žėko ir bendraminčių sukabintus tūkstantį kaklaraiščių papildė kiti, šviečiantys. Keli neoniniai kaklaraiščiai matyti tada, kai medžiaginių beveik neįmanoma įžiūrėti – sutemus.
Pats J.Žėkas prisipažino šviečiančius kaklaraiščius matęs tik nuotraukose – važiuoti Vakariniu aplinkkeliu neteko.
Policija prašė nukabinti
J.Žėkas apgailestavo tik dėl to, kad apšviečiant viaduką jo nuomonės niekas neklausė.
„Tačiau apšviesto viaduko nuotraukos mane nuteikė smagiai, nors, aišku, galėjo būti ir geriau. Vis dėlto džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau norinčių prisidėti prie sumanymo“, – kalbėjo menininkas.
Vis dėlto jis pripažino, kad dėl kaklaraiščių ant viaduko buvo iškilę ir problemų, kai policijos pareigūnai pareikalavo juos nukabinti. Esą kaklaraiščiai blaško vairuotojų dėmesį.
Išgelbėjo policijos kapelionas Algirdas Toliatas – jis pašventino kaklaraiščius ir viaduką. „Kai policijos kapelionas pašventino, policija nurimo“, – juokėsi J.Žėkas. Jis ir A.Toliatas yra baigę dvi šalia esančias Karoliniškių mokyklas.
Kasmet tenka atnaujinti
Nuo trijų pirmųjų iki tūkstančio – tiek dabar suskaičiuojama kaklaraiščių, kurie traukia važiuojančių Vakariniu aplinkkeliu žvilgsnius.
Pirmieji kaklaraiščiai ant šio tilto buvo užrišti 2015-ųjų balandį. Sumanymo autorius J.Žėkas sakė, kad iš pradžių pasitaikė ne vienas atvejis, kai kaklaraiščius kažkas pasiskolindavo. Kelis jų apdegino vandalai.
Tačiau kiekvieną kartą eidamas tiltu J.Žėkas pastebi vis naujų kaklaraiščių. Kas juos atneša ir užriša – nežinia.
Beje, pirmąjį sekmadienį po Velykų J.Žėkas 14 valandą draugus, pažįstamus, visus, kurie neabejingi šiam sumanymui, sukviečia prie viaduko, kur vyksta kaklaraiščių atnaujinimas.
Nubrizgusius, suplyšusius jis su talkininkais nuriša ir pakabina naujus. Jų paprastai būna 300–500. Tačiau ir nurišti tenka apie du šimtus kaklaraiščių.
Kai kurie kaklaraiščiai buvo madingi prieš dešimtmetį, kiti – visiškai nauji. Vis dėlto panašu, kad dauguma jų čia atkeliavo po spintų tvarkymo.
Nesieja su jokia švente
J.Žėko manymu, svarbiausia yra tai, kad kiekvienas gyventojas gali įnešti indėlį į savotišką tilto gyvenimą.
Pririšus tris pirmuosius kaklaraiščius ant tilto buvo paliktas laiškas, paaiškinantis šį sumanymą. Laiške buvo rašoma, kad kaklaraiščių rišimo nereikia sieti su jokia kalendorine ar religine švente. Tiesiog keli vietos gyventojai taip įprasmino idėją gyventi gražiau.
Anot J.Žėko, svarbu ir tai, kad pats tiltas dabar dėl to yra tarsi gyvas.
„Šis dinamiškumo aspektas, galima sakyti, dar geriau atspindi tarpinę statinio būseną tarp miesto ir miško. Tiltas – lyg Letos upė, iš kurios atsigerdavusios sielos, anot graikų mitologijos, pamiršdavo savo praėjusius gyvenimus.
Galbūt ir šiuo atveju egzistuoja tam tikras apsivalymo motyvas, galimybė akimirkai, einant tiltu, nurimti, iš šalies stebėti jo pokyčius ir patį save“, – svarstė vilnietis.
Sumanymas – po gaisro
J.Žėkas džiaugėsi, kad prie tų, kad ir visai nedidelių, bet gražių pokyčių prisideda vis daugiau žmonių.
Kodėl J.Žėkas kaklaraiščiams pasirinko šį tiltą? Vilnietis prisiminė, kad kartą eidamas naktį šiuo tiltu jis pamatė gaisrą – kažkas buvo uždegęs padangą.
„Pagalvojau – nejaugi mes galime tik tiek? Galime tik gadinti ir griauti? O gal galime padaryti ką nors gražaus, linksmo, tai, kas pakeltų nuotaiką?“ – klausė J.Žėkas. Taip po truputį tie kaklaraiščiai ėmė atsirasti ant tilto.
