Naujas kultūros centras Vilniuje, Goštauto gatvės antrajame name, taps kinui ir medijoms skirta daugiafunkce erdve.
Jos atsiradimu džiaugėsi ir Vilniaus miesto vicemerė Edita Tamošiūnaitė, padovanojusi naujos įstaigos šeimininkams vazoninę gėlę ir palinkėjusi: „Auginkime gėlę kartu, auginkime Lietuvą kartu. Tikiu, kad ši erdvė bus ne tik gražiai suremontuota, bet ir įveiklinta, kur žmonės galės lavintis, daugiau pažinti kiną, plėsti kultūrinį akiratį.“
Centre – trys šeimininkai
Daugiafunkcėje dviejų aukštų kino ir medijų erdvėje šiuo metu įsikūrė trys organizacijas – kino centras „Skalvija“, medijų edukacijos, gamybos ir tyrimų centras „Meno avilys“ ir neformalaus ugdymo erdvė „Vaikų žemė“.
Pasak „Skalvijos“ kino centro vadovės V.Levickaitės, šių trijų organizacijų įsikūrimas „Planetoje“ susiklostė natūraliai – jos jau seniai bendradarbiauja, jas sieja edukacija, jaunimas, vaikai, kinas, medijos ir literatūra.
„Skalvija“ čia tęs savo edukacinius projektus – vyresniųjų klasių moksleiviams skirtą „Skalvijos“ kino akademiją“, šeimų su vaikais pamėgtą „Karlsono kiną“ bei kino filmų ir dirbtuvių programą bendrojo lavinimo mokykloms „Mokausi iš kino“.
Penkiolika metų gyvuojantis „Meno avilys“ į pirmąjį „Planetos“ aukštą perkėlė savo mediateką – ilgą laiką kauptą literatūros, periodikos ir filmų kolekciją. Mediatekos kolekcija prasidėjo nuo Jono Meko 2007 m. padovanotų leidinių ir knygų. Ilgainiui ją pildė paties „Meno avilio“ įsigyti arba kino kritikų, festivalių ir pan. dovanoti leidiniai ir filmai.
Čia galima susipažinti ir su režisierių Henriko Šablevičiaus, Almanto Grikevičiaus, kino tyrinėtojo ir kino kritiko Sauliaus Macaičio kolekcijomis. Pastarojoje – įvairių režisierių ir aktorių biografijos, 3,5 tūkst. vaizdajuosčių, periodiniai leidiniai ir iškarpų katalogai.
Vaizdajuosčių yra ir daugiau – dalis atkeliavo iš Goethe's instituto, videonuomos punkto „Eliksyras“ ir kitur. Kino mėgėjai čia galės rasti įvairių laikotarpių kino filmų iš viso pasaulio, klasikinių ir naujausių lietuvių kino kūrėjų darbų, taip pat naujausią Britų kino instituto leidžiamo žurnalo „Sight and Sound“ numerį arba lietuviškąjį „Kiną“.
Nuo antradienio iki šeštadienio leidinius ir knygas galima skolintis į namus, o DVD formato filmus galima žiūrėti tik vietoje. Mediateka nedirbs pirmadieniais ir sekmadieniais.
Literatūrą kels į virtualią realybę
Nuo 2015 m. veikianti neformalaus ugdymo organizacija „Vaikų žemė“ orientuojasi į moksleivių, jų tėvų ir mokytojų lavinimą. Išskirtinį dėmesį „Vaikų žemė“ skiria literatūros pažinimui. Vienas didelių „Vaikų žemės“ projektų, kurį ji įgyvendina su „Meno aviliu“, – literatūros perkėlimas į virtualią erdvę.
„Atėję į mokyklą dažnai girdime mokytojų nusiskundimų, kad vaikaineskaito literatūros. Pagalvojome, kad reikia rasti šiuolaikinę literatūros pažinimo priemonę, kuri vaikams būtų įdomi ir patraukli“, – pasakojo „Vaikų žemės“ vadovas J.Vancevičius.
Taip išsikristalizavo virtualios realybės projektas. Virtuali realybė – vis labiau populiarėjanti medija. Geras pavyzdys – Kristinos Buožytės projektas „Angelų takais“, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybai.
„Vaikų žemės“ atstovai kartu su režisieriumi Robertu Nevecka, prodiusere Giedre Burokaite nutarė paimti keturių autorių ir vieną lietuvių tautosakos kūrinį ir sukurti animaciją, kurią galima matyti užsidėjęs virtualios realybės akinius.
„Nutarėme iš literatūros kūrinio padaryti ir medijų kūrinį, kuris keliautų po festivalius, būtų įdomus ne tik lietuvių bendruomenei, bet ir tarptautinei auditorijai, ne tik pats sudomintų, bet ir sužadintų susidomėjimą literatūra.
Pirmajai versijai pasirinkome Jono Biliūno apsakymą „Laimės žiburys“. Galvojame apie Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Kristijono Donelaičio „Metų“ ištrauką ir kurią nors lietuvių sakmę ar mitą“, – pasakojo J.Vancevičius.
Jis džiaugėsi, kad neseniai įvyko technologinis proveržis – išleista nauja įranga. Anksčiau į virtualios realybės akinius reikėdavo dėti telefonus, o dabar atsirado akiniai, kuriems nebereikia papildomų įrankių, be to, jie turi kur kas daugiau funkcijų.
Virtualios realybės kūriniams reikia atskirų patalpų, į kurias atėjęs ir užsidėjęs akinius gali patirti tą realybę. Aplinka turi būti saugi, nes žmogus persikelia į kitą aplinką ir šiek tiek praranda orientaciją.
Jau yra parengta pirmoji „Laimės žiburio“ versija ir kūrėjai pradės ją testuoti su mokiniais, žiūrės, kas veikia, kas ne, ar vaikams patraukli ši literatūros pateikimo forma.
Pažintis su alternatyviuoju kinu
„Planeta“ taps viena iš nedaugelio Vilniaus vietų, kur bus galima susipažinti su alternatyviuoju kinu. Atnaujintoje kino erdvėje gali tilpti apie 100 žmonių – maždaug tiek, kiek „Skalvijos“ kino salėje.
Nuo ketvirtadienio, kai visą dieną atidarymo proga vyko renginių programa, prasideda „Meno avilio“ tęstinis projektas „Lėtosios peržiūros“. Šešiuose seansuose bus pristatomi skirtingose pasaulio šalyse 1960–1990 m. kūrusių moterų režisierių darbai.
„Lėtųjų peržiūrų“ tikslas – dvilypis: sulėtinti greitą kino vartojimą rodant filmus kartą per savaitę ir suteikiant jiems kontekstą, taip pat papildyti Lietuvos kino ekranus retai rodomais, kino istorijai svarbiais filmais.
Ciklas pradedamas žaismingu 1968 metų režisierės Mai Zetterling filmu „Merginos“ (The Girls), kuris atliepė to meto feminizmo atneštas diskusijas apie moterų ir vyrų padėtį Švedijos visuomenėje.
Kino filmai rodomi daugiau kaip pusę amžiaus
Pastatas Vilniaus Goštauto gatvėje, kuriame atidaryta „Planeta“, su kinu susijęs nuo 1963 metų, kai čia buvo atidarytas dviejų salių kino teatras „Planeta“. Atgimimo laikotarpiu sovietinis pavadinimas buvo pakeistas į tautišką – 1997 m. „Planeta“ tapo „Skalvijos“ kino centru.
Apie 2000-uosius prasidėjus sunkmečiui, kino centras neteko antrosios salės. Ji buvo nuomojama, ten veikė kompiuterinių žaidimų salonas, vėliau – režisieriaus Šarūno Barto studija. Dabar Vilniaus miesto tarybos sprendimu salė sugrįžo „Skalvijai“.
