Vienas pavyzdžių – 1939 metų filmas „Vėjo nublokšti“, kuris neseniai buvo pašalintas iš HBO kanalo. Toks sprendimas sulaukė prieštaringų vertinimų ir sukėlė diskusijų apie intervencijų į istorinio ir kultūrinio atminimo teisėtumą, pabrėžiant jog moralės ribos neretai yra sąlygotos tam tikro laikotarpio ir tik šiuolaikiniame kontekste atrodo smerktinai.
Ar teisinga vertinti klasikinius kūrinius pagal šių dienų aplinkybes? Ar turėtume cenzūruoti viską, kas neatitinka nūdienos standartų? Ar galime atskirti menininką nuo piliečio?
Šiuos ir kitus klausimus, susijusius su Viktoro Flemingo režisuotu klasikiniu filmu, aptariame kartu su Kauno technologijos universiteto (KTU) istorijos ir menų teorijos profesoriumi, įvairių kino ir audiovizualinių esė autoriumi Dario Martinelli.
– Kokia jūsų nuomonė apie HBO pritaikytą cenzūrą filmui „Vėjo nublokšti“?
– Aš žinau, kad tai – tik detalė, tačiau noriu patikslinti, kad filmas „Vėjo nublokšti“ buvo ne cenzūruotas, o tiesiog sustabdyta jo transliacija. Niekas filmo nepalietė, net neiškirpo tos erzinančios scenos, kuri „pateisina“ Kukluksklaną (angl. Ku Klux Klan, KKK) ar panašią akivaizdžiai su rasizmu susijusią veiklą.
HBO tiesiog norėjo ištransliuoti žinutę, turinčią simbolinę reikšmę, jie tarsi teigia: „Brangūs žiūrovai, kurį laiką nerodysime jums šio filmo, nes jis, atsižvelgiant į tai, kas vyksta šiandien, nėra subtilus. Galbūt toks veiksmas suteiks peno apmąstymams apie patį filmą ir jo tematiką.“
Ir iš tiesų jiems pavyko, nes jūs, aš ir daugelis kitų apie tai kalbame. Vienaip ar kitaip, esame priversti diskutuoti apie rasizmo problemą.
Be to, jau pranešta, kad HBO atnaujino šio filmo transliaciją, tačiau prieš filmą pateikiama istorinį kontekstą atitinkanti įžanga. Manau, kad tai – puiki praktika, kurią reikėtų taikyti ir dažniau.
– Net jeigu tai įvardintume kaip sustabdymą, baiminamasi, kad tokia situacija gali tapti tendencija. Kaip jūs manote, ar gali taip nutikti?
– Jei atvirai, – nemanau. Pasikartosiu, šio veiksmo siunčiama žinutė yra simboliška – aš visai nematau to kaip bandymo inicijuoti Ray Bradbury mokslinės fantastikos romano „4510 Farenheito“ stiliaus inkviziciją.
„Vėjo nublokšti“ neberodomas ne dėl to, kad jis laikomas vieninteliu rasistiniu filmu (negi tikrai manome, kad HBO nežino kitų?), bet dėl to, kad jis yra labai garsus rasistinio turinio filmas ir tai leidžia atkreipti dėmesį į problemą efektyviau, nei tą padarytų mažiau garsūs filmai.
Tai – sinekdocha. Šio gesto moralinė dorybė ta, kad jis nėra inkvizicijos prieš meno išraiškos laisvę pradžia.
– Yra žmonių, kurie mano: jei filmas „Vėjo nublokšti“ buvo sustabdytas, taip pat turėtų būti pasielgta su visais tokio turinio filmais. Be to, yra filmų, kurių perduodama rasistinė žinutė daug stipresnė. Ką apie tai manote?
– Lietuviškai toks požiūris vadinamas „okaipizmu“ (angl. whataboutism), ir man asmeniškai tai neatrodo tinkamas argumentas. Manau, svarbiausia nepasiduoti pagundai sakyti „O kaip dėl Griffitho?“ (amerikiečių režisierius Davidas Warkas Griffithas. – Red.) O kaip dėl „Pusryčiai pas Tifanį“? O kaip dėl „Indiana Džounso“ sagos? Ir manyti, kad vienintelis kelias nuoseklumo link yra „viskas arba nieko“.
Iš esmės tai panašu į tai, lyg sakytume, jog nedera įkalinti nusikaltėlių, nes nesąžininga suimti tik kelis iš jų, kai kiti vaikšto laisvi. Atvirai kalbant, toks argumentas – ne protingiausias.
– Jau atsiranda balsų, puolančių ir tam tikrus režisierius, pavyzdžiui, Quentiną Tarantino. Ar tai nerodo, jog fenomenas plinta?
– Aš taip pat tikiuosi, kad ši padėtis netaps raganų medžiokle. Tiksliau, tokių žmonių kaip Q.Tarantino puolimas man atrodo gana nesąžiningas.
Q.Tarantino meninė paradigma yra būti politiškai nekorektiškam, akivaizdu, kad jo filmuose tai daroma su ironija, kad atitiktų postmodernistinį skonį, kuris atliepia septintojo ir aštuntojo dešimtmečio B kategorijos filmus.
„Negras“ nėra vienintelis nemandagus žodis, kurį girdime Q.Tarantino filmuose. Be to, jis sukūrė filmą „Ištrūkęs Džango“ (2012 m.), kuris, mano manymu, yra vienas galingiausių antirasistinių filmų Amerikos kino istorijoje. Ir aš kalbu rimtai.
Galiausiai grįžkime prie to, apie ką kalbėjau prieš tai, – gestas turi būti simbolinis. Jei tai tampa inkvizicija, patiriame bumerango efektą.
Tiesa, kad atėjo laikas peržiūrėti tam tikras nuostatas, kaip tai buvo padaryta su vesternais ir juose vaizduojamais Amerikos indėnais, kaip tai bandoma padaryti su moterų įvaizdžiu daugelyje postkolonialistinių filmų.
Mano manymu, normalu, kad juodaodžiai pavargo nuo Džimo Krou ir dėdės Tomo tipo personažų filmuose. Išpuolis prieš Q.Tarantino man atrodo nesąžiningas, bet yra daugybė kitų filmų, be kurių tikrai galėtume apsieiti.
Turime susitaikyti su mintimi, kad kai kurie filmai priklauso tai pačiai semantinei sričiai kaip, pavyzdžiui, propaganda diktatūros valdymo laikotarpiu. Tai galbūt ir ne „vyriausybės“ propaganda, tačiau ji išlieka galinga smurtinių ir diskriminacinių idėjų, kurios pateikiamos kaip „normalus dalykas“, priemone.
Žinoma, nereikia perdėti, bet šiek tiek revizionizmo nepakenks.
– Tačiau ar neatrodo, kad tokie sprendimai išlieka radikalūs, galintys priminti fašizmą?
– Na, dėl fašizmo ir antifašizmo reikėtų atskiro pokalbio, nes ši tema peržengia šios diskusijos ribas. Trumpai tariant, manau, kad ne visi veiksmai turi tą patį moralinį statusą.
Retorika „net partizanai žudė“ yra apgaulinga, nes bandoma lyginti žmogaus, kuris pradėjo, t.y. agresoriaus, veiksmus su to, kuris sureagavo.
Italijoje mes turėjome „Resistenza“ (Italijos pasipriešinimo judėjimas) prieš fašizmą. Lietuvoje partizanai stojo į kovą prieš sovietus. Kai engiamas žmogus daro tą patį (tarkime, žudo), reaguodamas į engėją, veiksmo moralinis kontekstas visiškai kitas.
Tą patį galima pasakyti ir apie antirasistinę „cenzūrą“, palyginti ją su rasistine.
Kuriam laikui pašalinti filmą „Vėjo nublokšti“ moralės požiūriu yra kitoks veiksmas, nei nerodyti, kad filmo veikėjai Vilkesai ir O‘Haros plakė savo vergus, priekabiaudavo prie moterų, linčiuodavo visus, kurie bandė maištauti, ir vaizduoti juos kaip civilizuotus bei kultūringus džentelmenus, kurių vienintelė kaltė ta, kad jie nuvertina „jankius“ (angl. Yankees).
– Kai kurie teigia, kad tam tikri epizodai ir tam tikri personažai yra to laiko atspindys ir rezultatas, todėl nėra teisinga juos vertinti pagal šiandienos standartus. Ar sutinkate?
– Apskritai sutinku, tačiau būkime atsargūs. Kai „Vėjo nublokšti“ pasirodė kino teatruose, priešingai, nei teigiama šiandien, filmas sukėlė kontraversiškų diskusijų dėl savo rasistinio turinio.
Neteisinga manyti, kad tai buvo „to laiko rezultatas“. Jau tada filmas neatitiko to meto dvasios, bent jau kai kurių žmonių, kurie ji kritikavo, nuomone. Vyko demonstracijos, intelektualai skelbė nuomones, visuomenėje buvo matyti įvairių signalų.
Hattie McDaniel buvo pirmoji afroamerikietė, pelniusi „Oskarą“ už Motinėlės vaidmenį. Norėdama patekti į ceremoniją, kuri tuo metu dar vis buvo segreguota, ji turėjo gauti specialų leidimą ir jai nebuvo leista sėdėti prie to paties stalo su Clarke‘u Gable‘u ir kitais.
Be to, aktorė negalėjo dalyvauti filmo premjeroje, nes į ją nebuvo galima patekti juodaodžiams. Kita vertus, juodaodžių bendruomenė aktorę kritikavo dėl pataikavimo „baltųjų valdžiai“.
Trumpai tariant, nebuvo taip, kad tada žmonės nepastebėjo, jog filmas yra rasistinis. Šis šiandienos ir vakardienos kriterijus čia netaikytinas.
Be to, nepamirškime, kad filmas taip pat yra akivaizdžiai seksistinis ir, be kitų dalykų, jame prievarta santuokiniame gyvenime yra vaizduojama teigiamai.
– Daugelis mano, kad kai kurie kaltinimai yra nepagrįsti ir filmas vis dėlto yra švelnus ir romantiškas tragiško laikotarpio Amerikoje atspindys. Ką jūs apie tai manote?
– Žinote, manau, kad būtent čia ir slypi didžiausias prieštaravimas. Mano akimis žiūrint, „Vėjo nublokšti“ – pernelyg švelnus to meto, tų įvykių ir santykių vaizdavimas: gražūs ir civilizuoti baltieji pietiečiai, scena, kurioje KKK parodoma kaip jėga, atnešanti teisingumą, nes „didelė juoda gorila užpuolė vargšę nekaltą baltąją mergaitę!“, tai, kad niekada nerodoma, jog vergai kenčia dėl savo būklės, netgi atvirkščiai – jie puikiausios sveikatos ir noriai bendradarbiauja (jų niekas nemuša, nežemina...) ir panašiai.
Filme vergai daug aktyviau dalyvauja savo šeimininkų gyvenime nei tai galėjo būti tikrovėje – prisiminkite Prisės ir Motinėlės personažus.
Iš tikrųjų šiame filme afroamerikiečiai yra įžeidžiami dvigubai: pirma, jie veidmainiškai rodomi kaip „baltųjų bendruomenės“ dalis, antra, jie vaizduojami kaip laukiniai, necivilizuoti, gremėzdiški ir apskritai nemalonūs (pagalvokite apie balso toną, kuriuo kalba filmo personažai, koks jis kakofoniškas, ryškus...).
Su visa pagarba filmui, kuris iš tiesų yra geras, vis dėlto jame rodomi vaizdai – vulgarūs.
„Natūrali tvarka“ šiame filme yra tokia: baltieji pietiečiai vyrai viršuje, baltieji šiauriečiai žemiau, trečioje vietoje – baltosios, pavaldžios, dažnai kaprizingos moterys ir pačioje apačioje – juodaodžiai.
Viskas patiekiama sentimentaliame padaže, kad patiekalas būtų lengviau virškinamas. Mano supratimu, tai ir yra didžiausia šio filmo problema.
– Iš to, kaip apie jį kalbate, atrodo, kad jums filmas nepatinka.
– Ne. Visiškai priešingai. Tik tiek, kad mano nuomonė apie patį filmą nėra svarbi. Jei jūs manęs paklaustumėte, galėčiau pasakyti, kad apskritai filmologiniu požiūriu „Vėjo nublokšti“ yra svarbus ir puikus filmas.
Tiesa, jis ne per geriausiai atlaikė laiko išbandymą ta prasme, kad režisūra, montažas ir kiti elementai yra tipiški tam metui, kada jis buvo pastatytas, bet neturi „klasikinio“ filmo bruožų, kurie jį paverstų nepavaldžiu laikui.
Tarkime, to paties laikotarpio Alfredo Hitchcocko, Franko Capros ar Orsono Welleso filmai išlieka klasika be mano minėtųjų išlygų.
„Vėjo nublokštų“ nuopelnas yra tas, kad jame pasitelktas naratyvinis pasakojimas, o tai priartino kino meną prie literatūros, tą reikia pripažinti.
Vis dėlto, man atrodo, kad šis filmas yra gavęs per daug „Oskarų“ – jis vienas iš daugiausiai šį apdovanojimą gavusiųjų kino istorijoje. Kai pagalvoji, kad „Pilietinis Keinas“ gavo tik vieną...
– Be kitų dalykų, KTU jūs dėstote audivizualinių menu istoriją bei medijų kiną. Kaip jūs su savo studentais žiūrite į tokią subtilią tematiką, kuri vaizduojama ir filme „Vėjo nublokšti“?
– Paprastai sunkiausias momentas ateina, kai tenka kalbėti apie montažą. Neturiu kitos išeities, kaip jiems pasakyti, kad pirmasis šiuolaikinio montažo šedevras yra „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 1915 m. – Red.) ir kad jo režisierius D.Griffithas šiuo filmu nustato pagrindinius montažo stiliaus standartus.
Tačiau aš studentams taip pat pasakau, kad D.Griffithas, be jokios abejonės, buvo rasistas net ir pagal to meto supratimą. Tiesa, filmas buvo kritikuojamas dėl turinio, todėl režisierius buvo priverstas iškart sukurti filmą „Netolerancija“, kad parodytų, jog jis nėra rasistas. Bandymas, savaime suprantama, buvo apgailėtinas ir to filmo niekas niekada neprisimena.
Paskaitose stengiuosi aptarti mažiausiai tris probleminius aspektus: pirma, paaiškinti filmo „Tautos gimimas“ montažą. Antra, kalbėti apie rasizmą kine. Trečia, aptarti moralinę teisę atskirti meno kūrinį ir jo turinį, menininką ir pilietį.
Diskusija yra atvira ir niekam nesiūlau išspręsti šios dilemos. Vis dėlto visi apie tai kalbame kartu, o tai leidžia įsigilinti į nagrinėjamas problemas bei įsitikinti, kad mūsų nuomonė, kad ir kokia ji būtų, nėra tik tušti žodžiai, o kritinis požiūris.
