Pakeliui į atostogas galėsite pažinti Kuršių neriją kitaip – per architektūrą – ir susiplanuoti, ką aplankyti Neringoje.
Neringos architektūros gide rasite:
90 pastatų ir objektų istorijas, iliustruotas archyvinėmis ir šiandienos nuotraukomis bei brėžiniais;
išsamius įvadinius tekstus, kuriuos rašė žinomi istorikai ir architektūros tyrinėtojai – Vasilijus Safronovas, Marija Drėmaitė, Viltė Migonytė-Petrulienė ir Martynas Mankus;
Neringos gyvenviečių žemėlapius su pažymėtais lankytinais objektais.
Rekomendacijos Neringoje
Vila „Hubertus“, 1899 m.
(Kalno g. 4, Juodkrantė)
Vila priklausė Stellmacherių šeimai, įkūrusiai vilų kvartalą. Be nuomojamų gyvenamųjų kambarių, čia buvo įsteigtas paštas ir telegrafas, miško kasa, taip pat dirbo pakrantės fogtas – administracines, teismines bei visuomenės saugumo funkcijas vykdęs pareigūnas. Vila yra įspūdingų architektūrinių formų, gausiai dekoruota augaliniais motyvais, turi išlikusias verandas.
Poilsio namai „Dainava“, 1971 m.
(Pervalkos g. 38A, B, C, Pervalka)
Archyvinės nuotraukos liudija, kad senieji Kuršių nerijos žvejų namai išties buvo dengti nendrėmis, ir tik vėliau jas masiškai imta keisti čerpėmis. Nendrinių stogų technologija, kaip vietos dvasią pabrėžianti priemonė, atgimė 8 dešimt. statant naujus poilsio namus. Tokius stogus, romantinės dvasios vedamas ir žvejo namo architektūrą interpretuodamas, suprojektavo ir poilsio namų „Dainava“ architektas Vaidotas Guogis.
Preilos gelbėjimo stotis, 1984, rekonstrukcija 2016 m.
(Nidos–Smiltynės pl. 29)
Netipinio projekto monolitinio gelžbetonio konstrukcija skiriasi nuo Juodkrantės ir Nidos lengvos konstrukcijos gelbėjimo stočių. Šį pastatą 2016 m. naujai atskleidė „DO architects“ komanda, suprojektavusi vitrininius langus ir pastačiusi nedidelį amfiteatrą-laiptus į jūros pusę. Ikoniška Preilos gelbėjimo stotis po rekonstrukcijos tapo turbūt pirmąja Kuršių nerijos viešąja erdve Baltijos jūros kopose – pritaikyta žmonių patogumui ir įkvepianti labiau džiaugtis saulėlydžiais bei laukine lietuviško pajūrio gamta.
VDA Nidos meno kolonija, 2008–2016 m.
(E.A.Jonušo g. 3, Nida)
Menininkų rezidencijų centras, įkurtas Vilniaus dailės akademijos iniciatyva, yra puikus rekonstrukcijos pavyzdys, įgyvendintas pagal „Kančo studijos“ projektą. Įsikūręs toliau nuo miesto centro, buvusių sandėlių vietoje, po rekonstrukcijos pastatas atvėrė savo erdves kūrybiniam darbui ir ramiam poilsiui. Šalia gyvenamųjų kambarių-studijų įkurtos parodų ir konferencijų salės, skaitmeninė vaizdo laboratorija, skaitykla ir biblioteka su vaizdu į švyturį bei mišką, atvira stogo terasa. Pastatas tęsia XIX a. viduryje atsiradusią meninių rezidencijų Nidoje tradiciją.
Vasaros renginiai
Liepos 25 d. 19 val.
Nidos vasaros knygyne, viešbučio „Jūratė“ verandoje (Pamario g. 3)
Pasikalbėti Nidoje susitinka dizaino istorikė, knygos „Šaltojo karo kapsulė: lietuvių dizainas Londone 1968“ autorė Karolina Jakaitė ir dailėtyrininkė Jolita Liškevičienė.
Jos kalbėsis apie 1968 m. vasarą, Baltijos šalių paviljonus Sovietų Sąjungos parodoje Londone ir apie tai, kad visi parodos eksponatai, tarp jų gintaras ir specialios gintaro instaliacijos, laivais buvo išplukdyti iš Klaipėdos. Taip pat – apie Neringos kapsuliškumą ir apie pačią Nidą.
Rugpjūčio 4 d. 18 val. 30 min.
#VilniusSkaito vasaros skaitykloje Lukiškių aikštėje
Literatūros apžvalgininkas, 15min vyr. redaktorius Audrius Ožalas kalbins menotyrininkę, Vilniaus muziejaus direktorę Rasą Antanavičiųtę apie paminklus ir jos knygą „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“.
Lukiškių bei kitų Lietuvos miestų aikštėms matuojami paminklai siūlo vis naujų priežasčių pergalvoti istorinės atminties įsivaizdavimą, įpaminklinimą, įamžinimą ar pasirinkimą pamiršti. Stringanti paminklų statybos praktika liudija, kad kažkas su ja negerai. Gal vertėtų iš naujo atsakyti į klausimus, kodėl apskritai statome paminklus, ir pasižiūrėti, nuo ko viskas prasidėjo.
