Nors daugelio lauktų filmų programoje nėra – matyt, prodiuseriai, baimindamiesi pandemijos antrosios bangos, nelinkę jų išleisti į ekranus šiais metais, tų sinefilų, kuriems pavyks kirsti Italijos sieną, laukia dešimtys premjerų.
Filmų atranka – be kompromisų
Pagrindiniai pasaulio leidiniai, tokie kaip „Frankfurter Allgemeine“ ir „The New York Times“, Venecijos kino festivalio surengimą epidemijos laikotarpiu jau pavadino „didvyrišku žingsniu“. Dabar Europos žiniasklaidos dėmesys prikaustytas prie dviejų Venecijos festivalio pirmųjų asmenų: meno vadovo nuo 2012 metų Аlberto Barberos (jis pažadėjo atkurti Venecijos kino festivalio kaip „bekompromisiškiausio ir kūrybiškiausio“ įvaizdį), ir naujojo prezidento Roberto Cicutto. Jis kilęs iš Venecijos, 2009–2014 metais vadovavo Romos tarptautinei kino mugei.
Per renginio pristatymą R.Cicutto pranešė, kad Venecijos „Mostros“ administracija, „atrinkdama filmus oficialiam konkursui, nedarė kompromisų, taip pat dėjo visas pastangas, kad nebūtų atšauktas festivalis su realiais žiūrovais, – tai galima laikyti kino industrijos sveikimo požymiu“.
Tas faktas, kad festivalis vyksta Italijos šiaurėje, yra labai kritiškas, turint galvoje, jog Venecijos regionas dėl COVID-19 epidemijos ilgai buvo laikomas didesnės rizikos zona. R.Cicutto mano, kad dabartinis renginys bus „panašus į laboratoriją, kuri rengiasi išbandyti naujus kino festivalio organizavimo ir logistikos metodus“.
Saugumo reikalavimai – griežti
Prieš festivalį administracija paskelbė „apsaugos nuo COVID-19 rekomendacijas“. Kiekvieno festivalio svečio laukia kasdienės patikros ir temperatūros matavimas prieš patenkant į kino festivalio teritoriją, taip pat prie įėjimo į kino salę. Į vidų nebus įleidžiamas nė vienas, kurio kūno temperatūra bus 37,5°C arba daugiau. Įeiti į teritoriją bus galima specialiose vietose, turinčiose šilumos detektorius.
Ypač griežta kontrolė laukia delegacijų tų šalių, kurios nėra Šengeno zonos narės. Jos turės atlikti COVID-19 testus iki išvykdamos iš savo šalies, o antrą kartą testas bus atliktas Venecijoje stebint „La Biennale“ atstovams.
Saugumo sumetimais festivalio metu bus įrengtos kelios filmų peržiūros aikštelės po atviru dangumi. Viena jų yra Venecijos parke (Giardini), kita – Lido saloje. Kai kurie filmai bus rodomi „Cinema Rossini“ Šv.Morkaus rajone ir „Centro Culturale Candiani“ Mestrėje, kur vyks dauguma premjerų kino mėgėjams.
Salėje žiūrovai bus sodinami pagal Italijoje įvestas „socialinio atstumo“ taisykles, t. y. svečių bus gerokai mažiau nei vietų salėje (ne mažiau kaip pusė vietų peržiūros salėse liks tuščios).
Per visą festivalį svečiai privalės dėvėti kaukes tiek patalpų viduje, tiek visose atvirose aikštelėse. Patekti į seansus ir žiniasklaidai skirtas peržiūras bus galima tik rezervavus vietą internetu. Fotografų tribūnose vietos bus sunumeruotos, o raudonuoju kilimu galės žengti tik akredituoti svečiai.
Konkurse – daugiau moterų, mažiau amerikiečių
Venecijos kino festivalio programoje dabar apie 60, o ne 80 filmų, kaip buvo praėjusiais metais. Festivalio atidarymo išvakarėse kino industrijos atstovai, žurnalistai ir žiuri nariai paprastai rinkdavosi į vakarėlį viešbutyje „Danieli“. Šiais metais vakarėlis atšauktas, o svečių laukia dokumentinio filmo „Molekulės“ apie Venecijos gyvenimą per pavasario izoliaciją dėl COVID-19 protrūkio peržiūra.
Daugelis režisierių ir prodiuserių, kaip ir anksčiau, atlydės savo filmus į Veneciją. Tiems autoriams, kurie negalės atvykti dėl judėjimo apribojimų jų šalyje, festivalio organizatoriai surengs pristatymus ir konferencijas internetu.
Kino festivalį atidarys italų režisieriaus Daniele Luchetti filmas „Nėriniai“ („Lacci“), pasakojantis apie italų šeimos ir visuomenės krizę praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Uždarymo filmas – taip pat italų režisieriaus Stefano Mordini psichologinis trileris „Leisk man išeiti“ („Lasciami andare“ / „You Came Back“).
Iš 18 filmų, pretenduojančių į Auksinį liūtą, aštuonis (palyginti su dviem praėjusiais metais) sukūrė režisierės.
Tarp konkursinių juostų išsiskiria kinų kilmės amerikietės Chloé Zhao (komiksų filmo apie superherojus „The Eternals“ autorės), netikėtai tapusios pagrindine neovesternų specialiste, „Klajoklių žemė“ („Nomadland“), kurią prodiusavo „Oskaro“ laureatė Frances McDormand („Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“). Ji vaidina ir pagrindinį vaidmenį.
Filmas paremtas to paties pavadinimo Jessicos Bruder knyga, kurios herojė 60-metė Fern per 2008 metų ekonominę krizę praranda visas santaupas ir nameliu ant ratų patraukia per Ameriką. Šiuolaikinio klajoklio portretas leidžia Ch.Zhao jau trečią kartą (po „Songs My Brothers Taught Me“ ir „The Rider“) patyrinėti Laukinių Vakarų platybes ir jų begalinį liūdesį. Ko gero, kino kritikai vėl ją lygins su Terrence’u Malicku.
Prancūzų aktorė Nicole Garcia, vaidinusi Alaino Resnais, Claude’o Leloucho, Bertrand’o Blier, Jacques’o Rivette’o filmuose, Venecijoje parodys savo 11-ąjį režisūrinį darbą „Meilužiai“ („Amants“/„Lovers“). Kaip ir kai kuriose ankstesnėse jos dramose („Varžovas“/„The Adversary“, „Akmeningoji žemė“/„Mal de pierres“), herojus užklumpa praeitis: moteris, išvykusi poilsiauti su vyru, sutinka senų laikų mylimąjį, prieš keletą metų išvykusį iš Prancūzijos.
N.Garcia kuria žavų, tegul ir neįmantrų, aktorinį kiną. „Meilužiuose“ ji subūrė Stacy Martin iš Larso von Triero „Nimfomanės“, Pierre’ą Niney (Érico Barbier „Aušros pažadas“/ „La promesse de l'aube“ ) ir Benoît Magimelį (Michaelio Haneke „Pianistė“/ „La Pianiste“).
Izraeliečio Amoso Gitai filmas „Laila Haifoje“ („Laila in Haifa“) pasakoja baro Haifoje, kuriame susitinka įvairiausi žmonės, istoriją. „Quo vadis, Aida?“ — naujas bosnių režisierės Jasmilos Zbanic filmas, jos „Gŕbavica“ 2006-aisiais gavo Berlyno festivalio Auksinį lokį.
Lenkų režisierės Małgorzatos Szumowskos filmas „Daugiau niekada nebesnigs“ („Šniegu juž nigdy nie będzie“) pasakoja apie ukrainiečių emigrantą Lenkijoje: Ženia (Alecas Utgoffas, išgarsėjęs po serialo „Keisti dalykai“/„Stranger Things“) dirba masažuotoju elitinėje Lenkijos gyvenvietėje. Uždara bendruomenė netrukus padaro jį nekarūnuotu karaliumi – jo įgūdžiai padeda žmonėms atsikratyti fizinių ir dvasinių kančių.
Draugiją A.Utgoffui palaiko Agata Kulesza, Paweło Pawlikowskio pastrųjų filmų („Ida“, „Šaltasis karas“) žvaigždė. Filmas jau nominuotas 2021 metų „Oskarui“.
Į Venecijos kino festivalį grįžta rusų režisierius Andrejus Končialovskis. Šįkart jis parodys filmą „Brangūs draugai!“ („Dorogije tovarišči!“), skirtą 1962 metų tragiškiems įvykiams Novočerkaske, kai buvo žiauriai numalšinti taikūs darbininkų protestai.
Venecijoje taip pat bus parodyti trys Irano režisierių filmai, iš kurių reikšmingiausias – Majido Majidi „Saulės vaikai“ („Khorshid“/ „Sun Children“) apie ekonominės krizės šalyje mažiausias aukas.
Japonų režisieriaus Kiyoshi Kurosawos filmas „Šnipo žmona“ („Spy no tsuma“/ „Wife of a Spy“) pasakoja apie jauną sutuoktinių porą, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse patenkančią į politinių įvykių sūkurį.
Krinta į akis tai, kad konkurse beveik nėra amerikietiškų filmų. Be minėtos „Klajoklių žemės“, JAV dar atstovauja Monos Fastvold „Būsimasis pasaulis“ („The World to Come“) su pagrindinių vaidmenų atlikėjais Vanessa Kirby ir Casey Afflecku. Filmas pasakoja apie kovą dėl žmogaus teisių XIX a. Amerikoje.
Trumpametražių filmų konkursinėje programoje dalyvauja lietuvio Vytauto Katkaus juosta „Miegamasis rajonas“.
Intriguoja ir nekonkursinės programos
Nekonkursinėse programose bus parodyti Quentino Dupieux (Prancūzija), Álexo de la Iglesios (Ispanija), Lavo Diazo (Filipinai), Hoon-jung Parko (Pietų Korėja), Pedro Almodovaro (Ispanija) – trumpametražis filmas „Žmogaus balsas“ pagal Jeano Cocteau pjesę, taip pat Gios Coppolos, Franciso Fordo Coppolos anūkės, nauji darbai.
Nekantriai festivalyje laukiama Rogerio Michello politinės satyros „Kunigaikštis“ („The Duke“). Filmas pasakoja apie garsųjį dailininko Francisco Goyos paveikslo „Kunigaikščio Velingtono portretas“ pagrobimą iš Londono nacionalinės galerijos 1961 metais.
Festivalio laimėtojus šiais metais rinks žiuri, vadovaujama aktorės Cate Blanchett. Festivalis taip pat įteiks Auksinius liūtus už kūrybinius nuopelnus aktorei Tildai Swinton ir režisierei iš Honkongo Ann Hui.
