Kūrybiniame susitikime, kurį moderuos Julijus Grickevičius, lauks ne tik muzikinis siurprizas, bet ir keturi V. Prudnikovo mokiniai: Almas Švilpa – jau daugiau, nei 20 metų vedantysis Esseno operos bosas–baritonas, pasirodantis didžiausiose Berlyno ir Vienos operų scenose. Kostas Smoriginas, dainavęs tokiose scenose, kaip Londono Karališkoji opera, Milano La Scala, Maskvos Didysis teatras, San Francisko, Vašingtono operos, taip pat Brėgenso ir Zalcburgo festivaliai.
Tadas Girininkas – apdovanojimais įvertintas solistas, vedantysis Lietuvos operos bosas. Teatre ir muzikoje užaugusi, perėmusi visas tėvo vokalo mokyklos subtilybes, jau daug metų gyvenanti ir kurianti tarp Šveicarijos, Vokietijos, Austrijos ir Lietuvos, – Ieva Prudnikovaitė.
Aukščiausiais valstybės apdovanojimais įvertintas Vladimiras Prudnikovas – gyva Lietuvos muzikos istorija. Galbūt net nežinote, jog esate girdėję įsimintiną ir griausmingą jo bosą. Jo sukurti valdingų vyrų vaidmenys gali net bauginti.
Galbūt net nežinote, kad daugybė V. Prudnikovo studentų yra pasklidę po tarptautines operos scenas. Rūpestingo mokytojo ir tėviškąją Vladimiro prigimtį atskleidė Šarlotės tėvo vaidmuo Jules’io Massenet „Verteryje“, kurio kostiumą vilkintis maestro ir įamžintas parodoje eksponuojamoje Mindaugo Meškausko fotografijoje. D. Ibelhauptaitės „Verteryje“ energingai vaikydamas mišrų vaikų chorą, solistas ne tik išpildė kūrėjų užduotis, bet ir nustebino ir dailininko talentu – veiksmo metu V. Prudnikovas kūrė puikius eskizus!
VCO meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė pasidalino prisiminimais apie jos ir Vladimiro kūrybinius sutikimus bei neįtikėtiną jo indėlį tiek į VCO istorijos atsiradimą, tiek ir visos Lietuvos operos gyvenimą:
Man Vladas yra lyg „bohemiečių“ krikštatėvis, pasėjęs pirmines idėjas savo pasakojimais apie jaunuosius vokalo perlus Lietuvoje. Dar 2001-aisiais, penkerius metus iki pirmosios „Bohemos“ jis tikino, jog būtinai reikia kažką daryti.
Tikriausiai nėra Lietuvoje žmogaus, negirdėjusio sodraus, ypatingai gražaus tembro, gilaus ir griausmingo boso – Vladimiro Prudnikovo, sukūrusio dešimtis pagrindinių vaidmenų. Bet ne visi žino, kad Vladas turi ne ką mažesnę misiją, nei dainavimas. Jis yra išauginęs ir į tarptautines scenas išleidęs net kelias solistų kartas. Jaunų, gerbiamų, labai vertinamų ir triumfuojančių svarbiausiuose pasaulio operos teatruose. Europoje tikriausiai nebeliko teatro, kur nebūtų dainavę jo mokiniai.
Nepatikėsit, bet 2001-aisiais Vladas gelbėjo ir mane, atvykęs dainuoti Gremino į mano „Eugenijaus Onegino“ pastatymą Opera North teatre, kur viskas vyko angliškai!!! Iš pradžių labai nustebęs, kaip gi reiks dainuoti „P. Čaikovskį angliškai“, Vladas buvo nerealus. Gremino ariją dainavo taip, jog salėje tvyrodavo mirtina tyla, po kurios prapliupdavo ovacijos… Tais ilgais vakarais Anglijoje, savo istorijomis apie jaunus talentus Lietuvoje, Vladas ir pasėjo tas pirmąsias mintis apie jaunimą ir „Bohemą“.
Prisimenu, kaip užsidegdavo jo akys, kai imdavo apie juos kalbėti. Jau vėliau, stebėdama jo mokinių: Almo Švilpos, Kosto Smorigino, Jurgitos Adamonytės, Tado Girininko, Raimundo Juzuičio ir daugelio kitų profesinius pasiekimus, žaibišką augimą ir plačią pasirodymų geografiją, vis galvojau: Vladas turi turėti kažkokią super paslaptį, kaip jis tuos žmones ruošia. Kokį vidinį užtaisą įskiepija, lyg aukščiausios prabos platinos stuburą įdedą, kad jie sugeba būti geriausiais tokioje žiaurioje konkurencinėje kovoje… Jie laimi! Ir ne tik atlaiko, o vis labiau atsiskleidžia, – vis kitomis spalvomis. Ir dar vienas dalykas: būdami Lietuvoje iki šiol visi grįžta su Vladu pasitarti! Vadinasi tai, ką jiems padovanojo Mokytojas, turi didele tąsą ir prasmę…
Per 14 metų VCO nebuvo nė vieno pastatymo, kuriame nebūtų pasirodę Vlado mokiniai, todėl labai simboliška, kad 2009-aisiais jis pats su „bohemiečiais“ sukūrė puikų vaidmenį „Verteryje“. Visiškai kitokių, nei įprasta jį matyti scenoje, spalvų. „Verteryje“ Vladas buvo šiltas, mylintis Tėvas ir Mokytojas, su polėkiu, humoro jausmu ir didele šviesa globojęs daug gana padykusių, bet labai šaunių vaikų... Dėl to, parodoje „Iš tos operos“ esanti Vlado nuotrauka man labai brangi. Manau, kad joje slypi šio unikalaus žmogaus esmė – dovanoti šviesą kitiems...
