Lietuvą įsimylėjęs čekas subrandino lietuviškos muzikos albumą

Lietuvos muzikos informacijos centras išleido dvejus metus brandintą albumą „Tarp muzikos ir ritualo“, į kurį pateko kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Justės Janulytės, Justinos Repečkaitės, Antano Jasenkos, Dominyko Digimo kūriniai, taip pat bendri Jūros Elenos Šedytės ir Simono Nekrošiaus bei Arturos Bumšteino ir Viktorijos Damarell projektai.

V.Mikešas atrinko įvairių kartų kompozitorių kūrinius, kad parodytų lietuvių šiuolaikinę muziką kaip įvairiapusę, gyvą ir įkvepiančią.<br> Lrytas.lt koliažas.
V.Mikešas atrinko įvairių kartų kompozitorių kūrinius, kad parodytų lietuvių šiuolaikinę muziką kaip įvairiapusę, gyvą ir įkvepiančią.<br> Lrytas.lt koliažas.
 V.Mikešas.<br> Brno filharmonijos nuotr.
 V.Mikešas.<br> Brno filharmonijos nuotr.
 B.Kutavičius.<br> A.Baltėno nuotr.
 B.Kutavičius.<br> A.Baltėno nuotr.
 J.Janulytė.<br> D.Matvejevo nuotr.
 J.Janulytė.<br> D.Matvejevo nuotr.
 J.Repečkaitė.<br> C.Etieno nuotr.
 J.Repečkaitė.<br> C.Etieno nuotr.
 A.Bumšteinas.<br> N.Pope nuotr.
 A.Bumšteinas.<br> N.Pope nuotr.
 A.Jasenka.<br> B.Letukaitės nuotr.
 A.Jasenka.<br> B.Letukaitės nuotr.
 D.Digimas.<br> T.Tereko nuotr.
 D.Digimas.<br> T.Tereko nuotr.
 J.E.Šedytė.<br> LMIC nuotr.
 J.E.Šedytė.<br> LMIC nuotr.
 Albumas „Tarp muzikos ir ritualo“.
 Albumas „Tarp muzikos ir ritualo“.
Daugiau nuotraukų (10)

Radvilė Buivydienė

Jan 24, 2021, 11:55 AM, atnaujinta Jan 24, 2021, 11:55 AM

Albumo kuratorius – čekų muzikologas, apžvalgininkas, žurnalistas, muzikinių programų sudarytojas ir ištikimas Lietuvos muzikos propaguotojas Vítězslavas Mikešas, 2018 metais už ilgametį darbą garsinant Lietuvos muziką Čekijos Respublikoje apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Pasak kuratoriaus, albume pristatytiems kūriniams daugiau ar mažiau būdingas „muzikinis rituališkumas“.

„Stengiausi, kad čia skambėtų įvairių kartų kompozitorių kūryba, instrumentinė, vokalinė, orkestrinė, kamerinė, akustinė, elektroninė, improvizacinė muzika, kad būtų lietuvių liaudies ir šiuolaikinių autorinių tekstų. Kitaip tariant, norėjau parodyti lietuvių šiuolaikinę muziką kaip įvairiapusę, gyvą ir įkvėpimą teikiančią, kokia ji ir yra“, – pasakojo V. Mikešas.

Klausytojai albume išgirs choro „Aidija“ (dirigentas Romualdas Gražinis) atliekamą legendinę B.Kutavičiaus oratoriją „Iš Jotvingių akmens“, „Sinfonietta Rīga“ ir saksofoninko Arvydo Kazlausko Rygoje atliktą užburiantį J.Janulytės opusą „Vandens spalva“.

Kuratorius šiam albumui užsakė naują A.Jasenkos kūrinį „Cinematic“, o Lietuvos muzikos informacijos centras inicijavo dvi specialias įrašų sesijas, kurių metu naują J.Repečkaitės kūrinio „Įvardijimas ir išvarymas“ versiją įrašė mecosopranas Justina Gringytė, bosas Nerijus Masevičius ir perkusininkas Andrius Rekašius, o D.Digimo kūrinio „as it came into my little attic“ pagal Jono Meko tekstus fortepijoninę partiją pirmojo karantino sukaustytoje tuščioje Nacionalinės filharmonijos salėje atliko pianistė Marta Finkelštein.

Dviejų paskutinių albumo kūrinių autoriai kviečia klausytis su ausinėmis. Kompozitorė ir atlikėja J.E.Šedytė drauge su garso menininku S.Nekrošiumi kūrinyje „KNUS. Music for Headphones“ leidosi į momentinį muzikos kūrimo procesą, o A.Bumšteino ir V.Damarell kūrybinis duetas albumą užbaigia kūriniu „Whispered January“, kuriame šnabždamas Roberto Fillou tekstas pritaria garsų koliažui, sukurtam iš jame paminėtų objektų, medžiagų bei situacijų.

Albumo pasirodymo proga Lietuvos muzikos informacijos centro projektų vadovė Radvilė Buivydienė pakalbino su V.Mikešą.

– Kodėl būtent Lietuva, o ne kokia kita šalis taip įkrito jums į širdį?

–Tai buvo atsitiktinumas. Mes su draugu prieš kokius 23 metus nusprendėme pirmą kartą važiuoti į Sankt Peterburgą. Važiavome autostopu ir apie Baltijos šalis beveik nieko nežinojome. Prisimenu tą akimirką, kai pravažiavome Lietuvos sieną – jausmas buvo kaip namie.

Miegojome po atviru dangumi Alytuje, kažkokiame parke. Niekaip negaliu paaiškinti, kodėl toks jausmas aplankė, nes Lenkijoje jo tikrai nebuvo, tik Lietuvoje. Sunku paaiškinti, kodėl. Kažkokia mistika.

Beje, į Sankt Peterburgą dėl nuolatinio lietaus nenuvažiavome. Todėl liko daug laiko susipažinti su Lietuva (truputį ir su Latvija) ir ją įsimylėti.

Kaip ir visi važiuojantys autostopu, norėjome daug sužinoti ir susipažinti su vietiniais, todėl daug klausinėjome sutiktų žmonių. Vienas iš jų buvo „Lietuvos ryto“ darbuotojas, o jo žmona – pianistė. Jis man davė paklausyti M.K.Čiurlionio muzikos, ir tai buvo mano pirmoji pažintis su lietuvių muzika. Atgal į Čekiją parsivežėme daug gerų atsiminimų, ir kitais metais aš vėl norėjau grįžti į Lietuvą. Tai tapo tradicija.

Paskui supratau, kad nenoriu su lietuviais kalbėtis rusiškai arba angliškai, todėl Prahos universitete pradėjau studijuoti lietuvių kalbą. Tuomet turėjau galimybę kasmet tris keturis mėnesius praleisti Lietuvoje ir studijuoti Vilniaus universitete. Galėjau skaityti knygas ir suprasti svarbius tekstus. Tai labai pravertė mano darbui (V. Mikešas parašė daktaro disertaciją apie Broniaus Kutavičiaus kūrinius pagal Sigito Gedos tekstus – Aut. past.).

– Jūs taip pat domitės viso Rytų Europos regiono ir Kaukazo tautų muzika. Kokią muziką savo kuriamose programose pristatote čekų klausytojams?

– Aš pradėjau nuo kompozitorių kartos, kuriai priklauso Bronius Kutavičius. Rusijoje tos kartos atstovas yra Alfredas Schnitte, Armėnijoje – Tigranas Mansurianas, Gruzijoje – Gija Kančelis ir t.t.

Man šių autorių muzika yra labai artima, todėl pradėjau ją propaguoti Čekijoje: rašiau straipsnius, dariau radijo laidas. Vėliau norėjau ir kitus tų šalių kūrėjus atrasti, todėl ir su lietuvių muzika norėjau geriau susipažinti.

Kai atsirado galimybė muziką propaguoti ne tik tekstais, visur stengiausi įtraukti į programas šių šalių kompozitorius. Pirmiausia pradėjau kurti programas Hradec Kralovėje, kur dirbau filharmonijoje, po to Prahoje bendradarbiavau su kameriniu orkestru „Berg“, kuris groja šiuolaikinę muziką.

Muzika turi būti gyva – organizatoriai turi susipažinti su tam tikra kūryba. Reikia gerai pagalvoti, ką jiems pasiūlyti pačioje pradžioje. Tarkime, pažintį su Broniaus Kutavičiaus kūryba pradėti nuo jo simfonijos ar kokios nors kamerinės muzikos?

Žinojau, kad stipriausią įspūdį paliks jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, kurią stengiausi atvežti į Čekiją. Iki šiol atsimenu, kokia buvo Hradec Kralovės muzikos forumo publikos reakcija – tai buvo nuostabu.

Po to galėjau populiarinti kitus B.Kutavičiaus ir kitų lietuvių autorių kūrinius. Užmezgiau ryšius su Juste Janulyte, nes jaučiau, kad jos muzika gali padaryti stiprų įspūdį Čekijos publikai, taip pat susisiekiau su Anatolijumi Šenderovu, Onute Narbutaite, Arturu Bumšteinu, su džiazo muzikais – Liudu Mockūnu, Vladimiru Tarasovu (kuris tapo mano dukros krikšto tėvu) – ir kitais.

– Beveik dvejus metus brandinote albumą „Tarp muzikos ir ritualo“, kuriam atrinkote septynis skirtingų kartų Lietuvos kūrėjų kūrinius. Kaip įsivaizduojate šio albumo klausytoją, o gal visai negalvojote apie tai kurdamas leidinio koncepciją?

– Pradėjau nuo savęs – norėjau parodyti muziką, kuri man patinka, bei autorius, su kuriais aš ilgai bendrauju. Norėjosi įtraukti ir kitus kompozitorius, bet diskas ne begalinis...

Klausytojas turėtų būti tas, kuris dar mėgsta klausytis kompaktinių diskų, nori paskaityti apie autorius ir jų kūrinius, kuris turi galimybių įtraukti muziką į savo programas. Tad albumas tiks ir klausytojams, ir organizatoriams.

Jame yra kūrinių, kurie galėtų skambėti festivaliuose ir koncertuose. Pavyzdžiui, Kutavičiaus oratoriją Mirga Gražinytė-Tyla neseniai pristatė su užsieniečiais. Anksčiau aš galvojau, kad šią muziką gali atlikti tik lietuviai, bet dabar suprantu, kad nebūtinai.

Janulytės kūrinys šiame albume taip pat labai patrauklus. Jasenkos kūryba man visada patiko, ypač jo „Elektroninės sutartinės“, todėl užsakiau jam naują kūrinį. O Šedytės ir Digimo kūriniai man, atvirkščiai, buvo visiškas atradimas.

– Kokius įrašus jūs pats kolekcionuojate, ko mėgstate klausytis?

– Mano kolekcijoje – patys įvairiausi įrašai nuo klasikos iki šiuolaikinės įvairių šalių muzikos, džiazas, roko muzika.

Mano gyvenimo kelias buvo nelabai tradicinis, nors grojau fleita ir klarnetu. Būdamas vaikas labiausiai norėjau būti futbolininkas. Muzika pradėjau domėtis gimnazijoje ir su tuo pačiu draugu, su kuriuo keliavome į Sankt Peterburgą, nusprendėme kartu groti, įkūrėme savo roko grupę, kurioje jis grojo gitara, o aš – klavišiniais.

Iki šiol labai mėgstu roko muziką, nors filharmonijoje to negaliu išduoti (šypsosi).

– O kodėl negalite?

– Visi mano, kad klausau tik klasikinės muzikos.

– Koks yra Brno muzikinis gyvenimas apskritai? Kokie muzikiniai judėjimai ten aktyviausi?

– Brno yra antras pagal dydį Čekijos miestas. Praha yra turistinis miestas, jame yra trys dideli orkestrai, kurių programos beveik vienodos (išimtimi galima laikyti tik Čekijos radijo orkestrą). Jie dažniausiai atlieka klasiką – Dvoržaką, Smetaną, Brahmsą, Mocartą, Bethoveną, kviečia „žvaigždes“.

O Brno yra susijęs su Leošo Janáčeko kūryba ir jo gyvenimu, todėl mes stengiamės būti pažangūs ir čia daryti dalykus, kurių aš neįsivaizduoju Prahoje. Taip jau istoriškai susiklostė ne tik muzikoje.

Aišku, yra klausytojų, kurie nori klausyti tik klasikinės muzikos, bet yra ir tokių, kurie domisi šiuolaikine muzika. Mūsų publika yra labai įvairi, dėl mūsų programų čia ateina daug jaunų žmonių. Jie nenori klausytis tik Mozarto ir Beethoveno, ateina dėl kitų autorių.

Brno yra labai modernios architektūros, čia gyvena daug studentų. Jie gyvena centre, kur yra daug kavinių, klubų, skamba labai įvairi muzika – nuo roko, džiazo, disko iki klasikinės muzikos.

Centre nėra beveik jokių turistų, bet gyvenimas čia labai aktyvus, lauke vyksta daug koncertų. Tuo metu Prahos gyventojai visai nemėgsta centro. Brno yra stiprios alternatyvaus roko ir gyvo folkloro kryptys, yra daug ryškių asmenybių, tokių kaip muzikos improvizuotoja Iva Bittova. Tokia muzika čia labai stipri.

– Dar viena jūsų veikla – vertimai. Gal galite papasakoti, ką šiuo metu verčiate?

– Mano svajonė buvo išversti knygą iš lietuvių į čekų kalbą. Paskutinį kartą viešėdamas Vilniuje, knygyne atsitiktinai radau Undinės Radzevičiūtės romaną „Žuvys ir drakonai“. Jau knygyne pradėjau skaityti ir man jis labai patiko. Atrodo, kad jo kalba labai paprasta, bet vertėjui tikrai yra ką veikti. Metus užtrukau versdamas, knyga turi netrukus pasirodyti. Jeigu skaitytojams patiks, mielai pabandysiu išversti ir kitą knygą.

– Ar artimiausiu metu turite planų su Lietuvos kūrėjais?

– Visada! Visada galvoju, kaip įtraukti juos į mūsų programas.

– Kaip lietuviams siūlytumėte pakliūti į Čekijos festivalių programas? O gal pasiūlymai iš šalies nėra laukiami ir svarstomi tokiais nestabiliais pandemijos laikais?

– Aš manau, kad nereikia laukti, dabar yra geras laikas kažką pradėti. Viskas priklauso nuo žmonių, su kuriais bendraujate, kuriems galima kažką pasiūlyti. Priklauso nuo idėjos, nuo projektų. Aš visuomet pradedu nuo savo minčių, bet paskui daug bendrauju su kolegomis muzikologais ir muzikais, kurie gali dar kažką pasiūlyti, ir tada viskas kartais keičiasi.

Čekijos muzikos informacijos centras nėra labai aktyvus, bet organizuoja vieną šiuolaikinės muzikos festivalį „Contempuls“. Jie turėtų suteikti reikiamos informacijos, kur kreiptis, bet jų veikla apsiriboja tik šiuolaikinės muzikos lauku. Aš visuomet galiu patarti ir mielai būsiu tas žmogus, kuris patars, kur kreiptis.

 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.