A.Liškauskas iki šiol džiugina vaikus salėse skraidydamas kaip Karlsonas.
O jo akrobatikos sugebėjimų prireikė ir senajame elinge pastatytoje operoje po atviru dangumi „Skrajojantis olandas“.
Stebi užgniaužę kvapą
Muzikiniame teatre – karštas darbymetis, vėl rodomi spektakliai. Artėja teatro organizuojamas Klaipėdos festivalis, kurio repertuare ir naujas dviejų dalių šokio spektaklis „Stabat Mater“, ir „Šventasis pavasaris“, taip pat pernai tik vieną kartą parodytas „Skrajojantis olandas“.
Per darbus vyriausiajam choreografui kol kas nelieka laiko netradiciniam pomėgiui – vertikaliam šokiui.
Nerti į naujus vandenis prieš keletą metų jį pakvietė baleto šokėja ir choreografė Inga Briazkalovaitė.
Tuomet baleto artistas dalyvavo projekte „Kalbantis bokštas“ – šoko ant 19 metrų aukščio Muzikinio teatro pastato sienos.
Prieš porą metų I.Briazkalovaitė sumanė ir įgyvendino dar vieną vertikalaus šokio projektą „Giedanti Vydūno upė“ – užgniaužę kvapą žiūrovai stebėjo neįprastą reginį ant 30 metrų aukščio vertikalios laivų statyklos cecho sienos plokštumos.
Patirties sėmėsi iš olandų
Iki šokių ant sienų panašios patirties A.Liškauskas turėjo nedaug.
„Dalyvavau viename televizijos projekte, kur reikėjo leistis siena nuo namo penktojo aukšto, – pasakojo A.Liškauskas. – Iš tikrųjų tai nėra taip baisu, kaip atrodo iš šalies. Svarbiausia – nebijoti aukščio. Jei nebijai – pusė darbo padaryta.
Kuriant „Kalbantį bokštą“ šokio ant sienų mus dvi savaites mokė olandų trupė „Bencha Teater“. Vieni jų – akrobatai, kiti užsiima sportine gimnastika.
Kabant ant virvių dirba kiti raumenys, įsijungia kitas atramos taškas – ne kojos, kaip įprastoje scenoje, o pilvo presas.“
Suprantama, kad be šokėjo profesionalumo, muzikos pajautimo ir patirties judėjimas siena būtų tik sportas.
A.Liškauskas ir I.Briazkalovaitė pirmiausia turėjo baigti aukštalipių kursus, gauti sertifikatus.
„Teko sužinoti daug naujo, – kalbėjo baleto artistas. – Iš pradžių virvių, ant kurių laikausi kybodamas ore, mazgus rišdavo specialistai.
Po kursų daryti visus sutvirtinimus apsiėmiau pats.
Pamenu, aukštalipiai sakė, kad kybodamas ore turi būti visiškai ramus, negali trikdyti jokios pašalinės mintys, nes ant gijos kabo tavo gyvybė. Tai – mokslas ir darbas, ne tik džiaugsmas.“
Skraido tarsi Karlsonas
Po pirmojo sėkmingo pasirodymo ant sienos kartu su olandais abu klaipėdiečiai vyko į Indiją ir Mumbajuje dalyvavo vienos didžiausių šalies įmonių šventiniame vakare. Tuomet susirinkusiuosius taip pat linksmino daugybė garsenybių iš viso pasaulio.
Baleto artistai tąkart šoko ne ant sienos, o ant stipriai įtempto vertikalaus tento ir jautėsi šiek tiek ramiau.
Skraidydamas palubėmis A.Liškauskas džiugino vaikus per Kalėdų šventę Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume. Ten nebaisu, jei įkrisi į vandenį – išplauksi.
Klaipėdos koncertų salėje per mokomąją programą vaikams jis skraido ore tarsi Karlsonas.
A.Liškauskas sakė, kad kybant ore keliasdešimties metrų aukštyje (neretai ir žemyn galva) į įprastus aplinkos garsus organizmas reaguoja daug jautriau.
Tai jis itin pajuto repetuodamas laivų remonto įmonėje 30 metrų aukštyje. Apačioje virė įprasti remonto darbai, buvo kalama, o tie garsai, rodėsi, tiesiog skrodžia kūną tarsi peilis.
„Kai aukštai atlieki suktukus ir pajunti, kad dėl didžiulio greičio gali laiku nepaliesti sienos, pradedi vartytis ore. Kol suvaldai situaciją, dalis sekundės virsta minute“, – apie kvapą gniaužiančius triukus ore pasakojo A.Liškauskas.
Negalėjo pakilti iš lovos
Tokie pasirodymai – nemenkas išbandymas žmogaus organizmui. Šokėjas pastebėjo, kad po jų kartais net pasikeičia pilvo presas – vienos pusės raumenys atrodo didesni, nes turėjo atlaikyti visą krūvį.
„Per ilgai kaboti ore negali. Ilgiausiai – dvidešimt minučių. Pats pajunti, kad jau pavargo nugara.
Prieš vykdamas į Indiją per ilgai repetavau, persistengiau, todėl vieną dieną tiesiogine prasme negalėjau išlipti iš lovos, o kelionė – po kelių dienų.
Gelbėjo masažuotojai ir vaistai“, – prisimena A.Liškauskas.
Vaidina garsioje operoje
Jo akrobatinių sugebėjimų prireikė ir tarptautinę šlovę pelniusiame Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje – Richardo Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“.
„Tai buvo režisieriaus Daliaus Abario ir Gedimino Šeduikio sumanymas. Pačioje spektaklio pradžioje krentu iš aukštybės į vandenį neatlaikęs didžiulės bangos.
Viskas trunka labai trumpai, bet ne vienas tai matęs jau sakė: „O! Ten tu buvai!“ – juokėsi A.Liškauskas.
Pamėgo geltoną spalvą
Kasdien į darbą ir namo jis važinėja geltonos spalvos motoroleriu. Jį per gimtadienį padovanojo žmona, nes senasis buvo susidėvėjęs.
„Kažkaip netikėtai sulipau su geltona spalva.
Ji tapo tarsi mano etikete. Netyčia nusipirkau geltonus kedus, o paskui pamačiau puikią geltoną striukę su gera nuolaida.
Naujausias pirkinys – geltona rankinė, puikiai tinkanti važinėjant motoroleriu.
Taip ir keliauju per gyvenimą geltonas.
Kaip tikras „The Roop“ gerbėjas, nors tai – tik atsitiktinumas“, – sakė A.Liškauskas.
Geltonu motoroleriu Klaipėdos gatvėmis jis nardo beveik ištisus metus, netgi lietui lyjant ar spaudžiant šalčiui.
