Rugsėjo 21-ąją rodomas Aivaro Miciaus režisuotas spektaklis „Juodi bateliai“ yra jo debiutinis darbas. Prasidėjęs kaip diplominis darbas, spektaklis po metų laimėjo svarbų „Atviros erdvės“ jaunųjų menininkų konkursą bei gavo progą realizuotis kaip pilnos trukmės kūrinys. Po premjeros 2020-aisiais, prasidėjus pandemijai, spektaklis buvo nustotas rodyti, tačiau šiemet grįžta į sceną išieškotas ir išbaigtas dar labiau – spektaklis gavo progą pasirodyti Kauno kameriniame teatre.
Anot režisieriaus A. Miciaus, „Juodi bateliai“ paliečia atstumų temą keliais aspektais: „Pirma, tai atstumai tarp asmeninės moralės, individualios moralinės atsakomybės ir istorinio laiko bei sistemų primestų elgesio ir tikėjimo reikalavimų. Antra, tai atstumas tarp žmogaus, save suprantančio kaip kitokį, nei visi. Spektaklyje yra ir homoseksualus batų šeimininkas, ir batų, padarytų iš žmonių, gyvenusių Aušvice, odos. Tai kontraversiškas kūrinys, siekiantis šių dienų kontekste kelti klausimą, kaip atsiranda socialiai sukurti priešai bei visuomenės susiskaldymas.“
A.Pilgrimo bei S. Majewskio pjesėje „Kairys dešinys su kulniuku”, pagal kurią pastatytas A. Miciaus kūrinys, kalbama, kaip du Trečiojo Reicho propagandos ministro žmonos bateliai pasakoja savo, kartu ir savo šeimininkų bei juos supančios kultūrinės ir politinės terpės gyvenimo istoriją. „Tai ryškus atspindys kur kas didesnio pastarojo dešimtmečio Lenkijos teatro visuotinio projekto, kurio esmė – scenoje apmąstyti, įvertinti ir reflektuoti skausmingas bei nevienareikšmiškas lenkų tautos XX a. istorines paradigmas, kurios, beje, itin artimos ir mūsų šalies istorinei patirčiai“, – kalba lietuvių teatrologas Andrius Jevsejevas.
Lietuviška pjesės „Kairys dešinys su kulniuku“ adaptacija kvies pažvelgti ir į šiuos laikus. Kaip teigia režisierius A. Micius, „ši tema aktuali ir mums Lietuvoje, kur XX a. istorinės traumos ir jų įtaka dabarčiai vis sunkiau suprantama, ypač jaunajai kartai, tuo pačiu metu šis laikotarpis lieka vienas didžiausių mūsų visuomenę priešinančių klausimų: kai išgirsti kitą darosi vis sunkiau, o sustoti ir įvertinti, kur atsidūrėm ir kur judame, nėra laiko, kai asmeninė tiesa tampa svaresnė už faktus, o racionali diskusija pakeičiama ideologiniais kaltinimais, priešintis svarbiau nei išgirsti. Kyla jausmas, jog pasibaigia dar vienas laikotarpis ir mes įžengiame į savotišką visuotinį sapną. Jame taisykles kuria garsiausiai rėkiantys ir matantys daugiausiai priešų, tarsi košmaras, kuris ryja atsisakančius būti jo dalimi.“
Visa spektaklio komanda – jauna ir jau pripažinta Lietuvoje. Kompozitorius Matvydas Leonas Pranulis yra laimėjęs LMTA M. K. Čiurlionio paskatą-stipendiją. Video menininkas Kornelijus Jaroševičius bei šviesų dailininkė Monika Šerstabojavaitė yra žinomi teatro bendruomenei. Spektaklyje vaidina dvi talentingos ir jaunos aktorės: Kamilė Petruškevičiūtė jau yra spėjusi gauti scenos kryžių, o Fausta Semionovaitė – mėgstama kino aktorė. Jos abi yra iš skirtingų vaidybos mokyklų, taip pat pačios yra savitos, o jų duetas sukuria įdomią ir netikėtą energiją.
Spektaklis, kuris, nors yra aštrus savo mintimis, bet šventiškas savo forma, kvies į svečius rugsėjo 21-ąją, Kauno kameriniame teatre adresu Kęstučio g. 74A, Kaunas.
