D.Andriulionienė – profesionali gamtininkė, Vilniaus universitete baigusi studijas ir įgijusi magistro diplomą, dirbusi Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Jūrinių tyrimų departamente, keliose užsienio šalyse.
Imtis visiškai kitokios veiklos ją paskatino vaikų gimimas – sūnui Sauliui greitai sukaks ketveri, o dukrai Mildai – tik trys mėnesiai.
Svajojo apie nuosavą verslą
„Tai buvo ne spontaniškas, o gerai apgalvotas, ilgai brandintas sprendimas, – pasakojo D.Andriulionienė. – Kai laukiausi pirmojo vaiko, lankiau finansinio raštingumo kursus, tuomet ir užsidegė žalia lemputė.
Augindama sūnų radusi laisvą valandėlę daug skaičiau ta pačia finansinio raštingumo tema, o kai į pagalbą ateidavo mama, lėkdavau į biblioteką.
Nepaliko mokslinių leidinių autorių mintys, kad reikėtų pabandyti samdomą darbą keisti į savą verslą, nebijoti investuoti.
Tada ir kilo mintis kurti verslą panaudojant Dano paveikslus.
Jo darbai – didžiuliai, labiau tinkami parodų salėms ar erdvioms biurų patalpoms.
Vyro kūrinių yra įsigiję kolekcininkai, turtingesni žmonės, o mano amžiaus aplinkoje tapytojo Andriulionio nelabai žino.
Sukau galvą – kaip juos su Dano tapyba supažindinti, kaip priartinti meną ir prie tų, kurie iki šiol nelabai tuo domėjosi. O kai galvoji, tai ir sugalvoji.“
Už suknelę – pagyros
Pirmiausia ji sukūrė keletą suknelių su savo vyro tapybos darbų atspaudais.
Tačiau tam prireikė labai daug pastangų – rasti tinkamus audinius, kurti modelius, ieškoti siuvėjos. Iki tol Dovilė su siuvimu neturėjo jokių reikalų, net nežinojo, kam reikalingi lekalai (plokštelės siuvinių kraštams žymėti ir tikrinti).
Tuomet ėmėsi paprastesnių daiktų – krepšių ir kuprinių, kurie kasdien reikalingi daugumai moterų.
„Krepšiai ir kuprinės tinka ir jaunam, ir senam, ir aukštam, ir drūtam. Jų nereikia matuotis, svarbiausia – kad patinka.
Vyras mano sumanymą iš pradžių vertino skeptiškai, bet nedraudė į tokį verslą investuoti šeimos pinigų. Supratau, kad leidžia man pažaisti, atitrūkti nuo vaiko auginimo.
Jis manė, kad tokiu būdu pateikto meno niekam nereikia, bet, pasirodo, klydo. Ir tai turėjo pripažinti gana greitai – mano lengvos kuprinės ir krepšiai iš tvirto ir labai švelnaus veliūrinio audinio su pamušalu patinka pirkėjams, ir ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Vokietijos“, – džiaugėsi D.Andriulionienė.
Suknelių ji nebekuria. Vieną jų pasiliko sau, taip pasipuošusi vedė ne vieną ekskursiją ir sulaukė klausimų bei pagyrimų. Mėgstamiausios jos ekskursijų temos – paukščiai, Baltijos jūra, Kuršių nerija.
Nusprendė nesiblaškyti
Dovilė – klaipėdietė, tačiau kadaise manė, kad po mokslų į pilką ir nuobodžią Klaipėdą negrįš. Vis dėlto pradėjusi dirbti gide kitaip pažvelgė į savo gimtąjį miestą ir tik tuomet jį pamilo.
„Gidės darbas man patiko, bet kai apskaičiavau, kad kuprinių verslas daug kartų pelningesnis, pamaniau, kad čia kažkas ne taip.
Nusprendžiau kol kas nesiblaškyti ir geriau skleisti žinią apie vyro tapybą“, – sakė D.Andriulionienė.
Vadovaujasi nuojauta
Kokius D.Andriulionio darbus perkelti ant kuprinių ir krepšių, jai padiktuoja nuojauta.
Dviejų vaikų mama džiaugiasi, kad namuose aptiko tikrų lobių, – vyro darbų buvo užkišta už šaldytuvo, spintelės arba dar kokioje netikėtoje vietoje.
„Viskas vyksta spontaniškai, aš jaučiu jo kūrybą. Danas – produktyvus menininkas, tad nekyla problemų, kad naujų darbų gali pritrūkti.
Pati kasdien vaikštau su kuprine ir vyro kūriniu ant peties.
Jaučiuosi puikiai, o kai pamatau praeivį su savo kurta kuprine, būnu be galo laiminga“, – kalbėjo širdžiai malonų darbą radusi Dovilė.
Neseniai gimus dukrai rūpesčių dar labiau padaugėjo. Dažniausiai savo pomėgiui ji laiko randa tik naktimis, kai vaikai miega.
Originalaus braižo menininkas abstrakcionistas D.Andriulionis norėtų, kad žmona padovanotų džemperį su jo kūriniu, bet dar nežino, kurį pasirinktų.
