„Turime laimėtoją: už 7000 eur paveikslą įsigijo Erika Godlevska. Sveikinu ir labai džiaugiuosi, kad paveikslas iškeliauja į teisingus namus, o visa suma – tiesiai į Ukrainos kino akademijos Kino rėmimo fondą“, – rašė menininkas. Pirminė dviejų metrų ilgio paveikslo kaina buvo 4000 eurų.
Jis atskleidė ir tai, kas konkrečiai pavaizduota paveiksle: „Senovinė pilis kairėje ir upė tekanti pro šalį – tarsi amžinas laikas. O dešinėje – Vilniaus katedros varpinė – to laiko skaičiuotojas. Ant seno automobilio – Alfredas Hičkokas! Tas fantazijų karalius, nerimo genijus, stovi užsilipęs aukštai, į vėjuotą dangų, tarp juodų besiblaškančių paukščių. Prie kameros palinkęs operatorius – tarsi klausimas: ar viskas čia tikra, ar tai tik kadras iš gyvenimo filmo. Ir šuo – jis sėdi kantriai, laukia. Juk šuo – gryniausia kantrybė, o jos tikrai mums prireiks“.
Paveikslą įsigijusi Erika Godlevska – Ateities visuomenės instituto direktorė, kultūros politikos analitikė ir Klaipėdos kino teatro „Arlekinas“ savininkė. Paremti Ukrainos kino akademijos Kino rėmimo fondą pasiūlė asociacija AVAKA, kuri drauge su Lietuvos kino centru rengė nacionalinius kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ ir pakvietė bendradarbiauti žinomą menininką. Jo sukurtas paveikslas papuošė sceną kino apdovanojimų ceremonijos metu.
Nerimo pritvinkusiame danguje sklendžia paukščiai. Namo grįžta ir „Sidabrinės gervės“.
„Jų labai reikia, – įsitikinęs A. Kriščiūnas, kuriam teko pažinti lietuviško kino virtuvę filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ aikštelėje. – Buvau šio filmo fotografas. Man labai patiko, buvo įdomu. Galvoju, kad lietuviškas kinas eina gera linkme. Jaučiu didžiulį kompozitorių darbo postūmį. Jei anksčiau vaidybiniuose filmuose dominavo dokumentinių filmų žanrui artimesnė muzika arba buvo naudojami holivudinių filmų muzikiniai šablonai, tai dabar garso takeliai išties yra stipri filmų dalis. Penkiasdešimt metų į priekį pažengę ir mūsų dokumentinio kino kūrėjai. Taip pat džiaugiuosi naująja kino aktorių karta, kuri vis labiau tolsta nuo sovietinės mokyklos. Jie – modernūs, tikri, daug arčiau kino nei teatro. To ir linkiu, – kad kinas nebūtų kaip teatras, kad kinas būtų kaip gyvenimas.“
Menininko manymu kiekvienas kino kūrėjas yra šiek tiek kosmonautas, levituojantis savo kūrybinėje erdvėje. Kai pasineria į darbą, už šalmo, pilno minčių, idėjų ir vizijų, nelieka jokio pašalinio gyvenimo, viskas išsitrina – yra tik filmas. „Tai žmonės iš kitos planetos, – sakė A. Kriščiūnas. – Mano sūnus – operatorius, bebaigiąs LMTA. Aš matau jo beprotišką atsidavimą. Tai ir stebina, ir žavi.“
Paveikslo audroje išlieka ir kino kamera, įamžinanti šį grėsmingą laiką. Ir tai ne tik karas – pastaraisiais metais kino pasaulis išgyveno kitą didelį sukrėtimą – pandemiją, užsidarę kino teatrai industrijai sudavė stiprų smūgį.
