Paberžėje sustoja laikas ir išsigrynina mintys Po dvejų pandemijos metų į įprastas vėžes sugrįžta Paberžės muzikos festivalis

Pasimėgauti ne tik jaukia aplinka, bet ir puikia muzika. Tai paskutinį birželio sekmadienį galės visi, atvykę į Kėdainių rajone rengiamą Tarptautinį Paberžės muzikos festivalį.

Ilgametis Paberžės bažnytėlės šeimininkas Tėvas Stanislovas. 2002 m.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Ilgametis Paberžės bažnytėlės šeimininkas Tėvas Stanislovas. 2002 m.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Prie Tėvo Stanislovo išpuoselėtos Paberžės bažnytėlės skambės muzika.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Prie Tėvo Stanislovo išpuoselėtos Paberžės bažnytėlės skambės muzika.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Paberžės muzikos festivalio meno vadovas L.Mikalauskas.
Paberžės muzikos festivalio meno vadovas L.Mikalauskas.
NIKO (Naujų idėjų kamerinio orkestras), vadovaujamas kompozitoriaus, dirigento G.Gelgoto, koncertuos Paberžės bažnytėlės šventoriuje.
NIKO (Naujų idėjų kamerinio orkestras), vadovaujamas kompozitoriaus, dirigento G.Gelgoto, koncertuos Paberžės bažnytėlės šventoriuje.
 Tėvas Stanislovas Paberžėje sovietmečiu.<br> S.Kruopio nuotr.
 Tėvas Stanislovas Paberžėje sovietmečiu.<br> S.Kruopio nuotr.
 Tėvas Stanislovas širdingai priimdavo visus svečius.<br> S.Paškevičiaus nuotr.
 Tėvas Stanislovas širdingai priimdavo visus svečius.<br> S.Paškevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Rasa Jakubauskienė

Jun 19, 2022, 11:12 AM, atnaujinta Jun 19, 2022, 5:22 PM

„Kasmet artėjant vasarai jau niekam nebekyla klausimas, ar jis vyks. Klausiama, kada vyks ir kuo galima padėti?“ – patikino festivalio meno vadovas Liudas Mikalauskas.

Į gamtą einame pailsėti, pabūti tyloje ir ramybėje. Tačiau čia – tarsi dideliame mieste, kur ūžia automobiliai, skuba žmonės, klega vaikai. Nes gamtoje irgi vyksta triukšmingas gyvenimas: šarkos su varnomis garsiai, rodos, kad visi girdėtų, dalijasi paskalomis ir gandais, antys lyg miesto damos išdidžiai iškėlusios galvas plaukia ežerėliu, žvirbliai kaip klegantys vaikai nenustodami čirškia – visi turi veiklos lygiai kaip žmonės, bėgantys į tariamai geresnį rytojų.

Tik gamtos triukšmas, į kurį ateiname pailsėti (skirtingai nuo miesto), yra neatsiejamas nuo žmogaus prigimties, jaučiame begalinį malonumą ir atsipalaidavimą būdami jame.

Todėl kaskart ieškome to tobulo savo gamtos kampelio, kuriame galėtume pabūti su savimi ir būti savimi.

Daugelis, apsilankę Paberžėje, atrado jį būtent čia: galbūt ant Liaudės upės kranto, galbūt mažoje, bet labai jaukioje, Tėvo Stanislovo (1918–2005) išpuoselėtoje bažnytėlėje, o gal po kokiu medžiu, tik dėl jam žinomų priežasčių tapusiu labai artimu ramybės draugu.

Ramybės, kurios mums visiems dabar reikia kaip oro, kad galėtume toliau visavertiškai gyventi, nes, anot Tėvo Stanislovo, „dažniausiai mes suklumpame ir nebeištveriame po pačiu sunkiausiu kryžiumi, po triukšmu ir sujudimu. Nuo bado pabėgame, o po triukšmu sukniumbame“.

Kaip sakė daugelio švelniai vadintas Tėvelis, „būtų gera, jei pagaliau suprastume, jog vienas naudingiausių darbų yra ne kalba, o tylėjimas, ne atsikirtimas, bet nurijimas žodžio, ne pastaba, o tylus pakentimas“.

Ilgametis Paberžės bažnytėlės šeimininkas mokėjo nuraminti žmones, įkvėpti juos surasti savyje jėgų suklupus pakilti, o nuleidus pavargusias rankas jas pailsinti ir vėl kibti į darbus.

Darbas jam buvo gyvenimo esmė ir prasmė: „Jeigu atsakymas – „Poilsis!“, reiškia, uždavinys turi skambėti taip: „Darbas!“

Darbas ir pagalba vienas kitam Paberžėje tarsi įaugę kiekvienam į kraują. Tai liudija ir kasmet rengiamo Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio meno vadovas L.Mikalauskas.

„Vos tik prasideda šiltesni orai, seniūnija jau rūpinasi, kada reikia pradėti šienauti, pagelbėti organizuojant transportą kėdėms atvežti, nes čia suvažiuos visi Kėdainiai, Lietuva.

Rengti festivalį padeda ir Paberžės 1863 metų sukilimo muziejus, Kultūros centras, dekanatas, savivaldybė – sakyčiau, šio renginio organizavimas jau yra nebe vieno labdaros ir paramos fondo „Viltis-Vikonda“ atsakomybė, prisideda visi, kiek gali“, – džiaugėsi L.Mikalauskas.

Beveik prieš šimtmetį rašytuose Tėvo Stanislovo pamoksluose galime įžvelgti nūdienos aktualijas, kurios tik patvirtina, kad žmogus amžių amžius ieškojo ir tebeieško tų pačių gyvenimiškų dalykų: „Vienas mąstytojas kartą papasakojo savo nuomonę apie rojų: „Rojus bus tada, kai mes išrasime būdą sustabdyti visą beprasmį triukšmą, rėkavimus, barnius.“ Iš tiesų kaip dažnai mes, giliai susimąstę, irgi tvirtiname, jog mums visko užtenka, o trūksta tik ramybės.“

Tas Žmogus ne tik galėjo, bet ir padarė daug už tai nieko neprašydamas mainais. Jis tik norėjo, kad visiems, net gyvenimo viltį praradusiems žmonėms, būtų gera kvėpuoti šioje žemėje. Užtekdavo tiesiog pabūti šalia Jo, kad pasaulis, rodos, vėl nušvistų kitomis spalvomis, įgautų naujas formas ar tiesiog pasisuktų kitu kampu.

Jau birželio 26-ąją, minint Tėvo Stanislovo mirties metines, Paberžės bažnytėlės šventoriuje koncertuosiančio kolektyvo NIKO (Naujų idėjų kamerinio orkestro) įkūrėjas ir meno vadovas, kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas pasakojo, kad paauglystėje įvykęs vienintelis susitikimas su dvasininku paliko ypatingus prisiminimus: „Buvau M.K.Čiurlionio menų mokyklos Vilniuje dešimtokas ar vienuoliktokas, kai su drauge pianiste mokyklos buvome išsiųsti koncertuoti Tėvui Stanislovui. Pamenu, jis mus kalbino, o kažką atsakyti buvo sunku, nes pamažu visą kūną pradėjo veikti be galo malonios, šiltos jo skleidžiamos bangos.“

Po dvejų pandemijos metų į įprastas vėžes grįžtančio Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio meno vadovas L.Mikalauskas sakė, kad žiūrovų dėka ištverti šį sudėtingą laikotarpį nebuvo sunku.

„Buvusių karantinų nelabai ir pajutome – festivaliai visuomet vykdavo vasarą arba rudens pradžioje. Prieš pandemiją koncertus organizuodavome Paberžės bažnyčioje, o pasikeitus aplinkybėms buvome priversti juos perkelti į šventorių.

Tačiau tai išėjo tik į gera – kaskart susirinkdavo vis daugiau žmonių, žiūrovų ratas labai padidėjo. Dabar net ir norėdami nebegalėtume sutalpinti visų norinčiųjų į jaukią, bet mažą bažnytėlę, – sakė meno vadovas. – Be to, visi norintys gali bet kuriuo metu užeiti į bažnytėlę, pasimelsti, ramiai pabūti su savo mintimis.“

Šiais metais L.Mikalauskas ketina išlaikyti jau daugelio pamėgtą ilgametę festivalio koncepciją.

„Pamenu, kai prieš dvylika metų nuvykome į Paberžę, Regina Galvanauskienė, prižiūrinti Tėvo Stanislovo puoselėtą bažnytėlę ir jos aplinką, pasakė: „Liudai, gal padarom ką nors? Taip norisi, kad kultūra čia sugrįžtų.“ Kai Tėvas Stanislovas buvo neseniai palikęs mus, įvyko kultūrinė pertrauka ir Regina labai norėjo, kad ši vieta vėl suklestėtų.

Taip prasidėjo šis renginių ciklas, suvienijęs visus geriems darbams.

Be Paberžės, tokios vietos daugiau niekur nėra. Man teko apvažiuoti visą kraštą, bet nieko panašaus visoje Lietuvoje nemačiau“, – mintimis dalijosi festivalio meno vadovas.

Į Paberžę labai daug kas nori atvažiuoti. Kiekvieną festivalį mišias aukoja vyskupas arba arkivyskupas.

„Šiemet paskambinau Panevėžio vyskupui, kad pakviesčiau aukoti šv.mišias, klausiau, ar norėtų atvažiuoti į Paberžę. Sakė, žinoma, kad norėtų.

Taigi net vyskupų nereikia įkalbinėti, kad atvyktų aukoti mišių“, – džiaugėsi L.Mikalauskas.

Apie paskutinį birželio sekmadienį koncertuosiantį kolektyvą NIKO festivalio meno vadovas atsiliepė šiltai.

„Daugiau užsienyje nei Lietuvoje koncertuojantis kolektyvas yra gerai žinomas klasikine muzika besidominčiai publikai.

Labai džiaugiuosi, kad man pavyko jį pakviesti atvažiuoti į Paberžę, nes jis labai retai kada sutinka koncertuoti regione. Tai – didelių koncertinių salių kolektyvas“, – sakė L.Mikalauskas.

Po dvidešimties metų pertraukos į Paberžę sugrįšiantis G.Gelgotas taip pat labai laukia šio ir kitų koncertų šalies regionuose: „Jau kelerius metus NIKO muzikantams pasakoju, kad noriu koncertinio turo po mažus Lietuvos miestelius ir kaimus, bažnytėles ir koplytėles. Žmonės mūsų atvykimu ten taip moka džiaugtis – pasitinka su vaišėmis, išlydi su gražiais žodžiais ir šypsenomis. O kur dar nematytas Lietuvos grožis, kuris atsiskleidžia po ją važinėjant. Be Paberžės, šį rugpjūtį grosime dar penkiuose Lietuvos miesteliuose!“

NIKO buvimas scenoje ir atliekama muzika mintis nukelia kažkur kitur, pamiršti apie buvimą čia ir dabar. Ši grupė ir jos atliekami kūriniai puikiai derės su Paberžės aplinka ir joje tvyrančia ypatinga aura.

Juolab kad neeilinėse vietose koncertuojanti grupė turi patirties atlikti kūrinius ryškią istoriją, atmosferą, dvasią turinčiose pasaulio vietose. Pavyzdžiui, neseniai tai buvo paramos koncertas Italijoje, Sicilijos teatro griuvėsiuose, ir Prancūzijos pietuose, nuostabiajame Provanse.

Prieš šešiolika metų neeilinį styginių kolektyvą įkūręs G.Gelgotas prisimena, kad pirmasis NIKO koncertas suskambėjo vienoje sostinės bažnyčių.

„Studijuodamas kompoziciją parašiau kūrinį styginiams, norėjau, kad jis būtų atliktas. Sukviečiau muzikantus – tai ir buvo pirmasis NIKO koncertas, vykęs Šv.Jonų bažnyčioje Vilniuje.

O po poros pirmųjų metų išsigrynino dabartinis kolektyvas – tai maždaug septynių muzikantų, grojančių styginiais instrumentais, grupė, scenoje akademinę muziką atliekanti kiek nebūdingu braižu – be natų, įtraukiant balsą, judesį“, – grupę pristatė G.Gelgotas ir pakvietė visus birželio 26-ąją atvykti į Paberžę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.